Šiemet Didžiojoje Britanijoje išleista amerikiečių muzikologo, Prinstono universiteto profesoriaus Simono Morrisono knyga „Linos Prokofjevos meilė ir karai" („The Love and Wars of Lina Prokofiev"). Knygos, kurioje atskleisti Sergejaus Prokofjevo ir jo pirmosios žmonos ispanų dainininkės Linos Codinos meilės, išdavystės ir tragedijos puslapiai, ištraukų yra čia: http://www.amazon.co.uk/The-Love-Wars-Lina-Prokofiev/dp/1846557313.
Carolina Codina su vyru ir sūnumis Olegu bei Sviatoslavu 1936 m. atvyko į Sovietų Sąjungą ir tapo žinoma kaip Lina Ivanovna Prokofjeva. Nuo 1948-ųjų Lina Prokofjeva aštuonerius metus kalėjo Stalino gulaguose.
Knygos autoriui pavyko gauti leidimą į Sergejaus Prokofjevo fondą Londone, kuriame saugomi dar niekur nepublikuoti Linos Prokofjevos laiškai vyrui.

1948 m. vasario 20 d. Prokofjevų bute Maskvoje suskambo telefonas. „Turite pasiimti siuntinį, kurį perduoda jūsų draugai iš Leningrado", – atsiliepusi išgirdo kompozitoriaus žmona. Namie buvo viena, prastai jautėsi ir paprašė siuntinį atnešti. Bet skambinęs žmogus atsisakė, reikalavo susitikti. Susitikimo vietoje pasirodžiusią L. Prokofjevą pasitiko trys nepažįstami vyriškiai, įtempė ją į mašiną ir nuvežė į Lubianką, o po to ir į Lefortovo kalėjimą. Po devynių tardymų ir kankinimų mėnesių paskelbtas nuosprendis: už šnipinėjimą užsienio valstybėms 20 metų kalėti pataisos darbų lageryje.
Atvykusi į Rusiją, Lina gavo sovietinę pilietybę, todėl jos ispaniškas pasas buvo atimtas. 1946–47 metais kai kuriems SSRS piliečiams-buvusiems užsieniečiams atsirado vilties išvykti. Prokofjevų kaimynė prancūzė Prancūzijos ambasadai padedant vargais negalais tokį leidimą gavo, kas paskatino Liną imtis aktyvių veiksmų. Ji labai norėjo grįžti į Prancūziją, kurioje gyveno jau garbaus amžiaus ligota jos motina. Prašydama leidimo su ja pasimatyti, sovietinės valdžios institucijoms Lina parašė krūvas laiškų. Pastangos jokių rezultatų nedavė. Lina ėmėsi ir kitokių gudrybių – nuolat lankytis JAV, Prancūzijos, Jungtinės Karalystės, net Japonijos ambasadų priėmimuose viliantis, kad užsienio diplomatai padės išvykti iš Sovietų Rusijos. Todėl ji buvo apkaltinta bandymu bėgti iš šalies. Ir „slaptų" dokumentų vagyste: karo metais Lina dirbo informacijos tarnyboje vertėja ir diktore užsienio žinioms, tad tariami slaptieji dokumentai buvo to laiko darbiniai popieriai. Jai taip pat buvo pareikšti kaltinimai dėl ryšių su vadinamaisiais liaudies priešais, ir „nelegaliai" per prancūzų diplomatus perdavinėjus laiškus artimiesiems Prancūzijoje. Visa tai pagal KGB standartus buvo laikoma šnipinėjimu.
Carolina Codina gimė 1897-aisiais Madride, operos artistų šeimoje. Tėvas –­ Juanas Codina, Barselonos operos tenoras, mama – rusų dainininkė Olga Nemysskaja. Su Sergejumi Prokofjevu Lina susipažino 1918 m. Niujorke, kai jai buvo 21-eri, kompozitoriui – 27-eri. Tai nutiko garsiojoje Carnegie Hall, kur skambėjo Prokofjevo Pirmojo koncerto fortepijonui ir orkestrui amerikietiškoji premjera, o solisto partiją skambino pats kompozitorius.
Lina buvo įspūdinga, nuostabų sopraną turėjusi, išsilavinusi gražuolė. Be rusų kalbos, ji laisvai kalbėjo dar penkiomis Europos kalbomis. Jaunas artistas negalėjo likti jai abejingas. Lina tapo jo operos „Meilė trims apelsinams" veikėjos Linetos prototipu. JAV ir Europoje ji atliko keletą naujų Prokofjevo kūrinių, tarp kurių –­­ muzikinė pasaka „Bjaurusis ančiukas". Koncertuodavo pasirinkusi Carolinos Liuberos sceninį slapyvardį. Liubera – jos tėvo mamos mergautinė pavardė.
Sunku spręsti apie Carolinos Liuberos talentą. Muzikologas Simonas Morrisonas aptiko įvairių recenzijų. Vienose dainininkė giriama, kitose smarkiai kritikuojama, kai kurie recenzentai stebėjosi, kodėl tokio lygio kompozitorius savo kūriniams atlikti kviečia vidutinių gabumų dainininkę. Tačiau jos dainavimas per radiją sulaukdavo puikių vertinimų, galbūt įrašuose Carolinos balsas skambėjo įtaigiau. Vienas ryškiausių Carolinos Liuberos karjeros įvykių – Džildos vaidmuo (G. Verdi „Rigoletas") „La Scaloje", kur ji pasirodė visai netrukus po to, kai ištekėjo už Prokofjevo (1923 m.). Šeimai atvykus į Sovietų Sąjungą, Lina keletą kartų dainavo per Kominterno radiją, tačiau iš esmės jos karjera nesusiklostė. S. Prokofjevas stengėsi palaikyti žmoną patikėdamas jai atlikti savo kūrinius, tačiau pati Lina skųsdavosi, kad jam jos sceninis likimas visai nerūpi. Be to, ji vieną po kito pagimdė du sūnus, kas irgi nepasitarnavo sėkmingai karjerai.

Išties Prokofjevų santuokos negalėtum pavadinti laiminga. Lina ištekėjo jau laukdamasi pirmagimio. Kompozitorius nepasižymėjo dėmesingo sutuoktinio savybėmis. Jis nenorėjo tuoktis ir netgi ne sykį Linai sakė, kad ši nesitikėtų už jo ištekėti. Jo idealas buvo kosmopolitiškas artisto gyvenimo būdas, kai tai vienoje, tai kitoje šalyje užsimezga intymūs ryšiai. Linai patiko būti jo palydove, kartu keliauti ir lydėti į elitinius menininkų vakarėlius. Dar iki vedybų jų santykiai patyrė keletą krizių: Lina ne kartą išėjo iš kompozitoriaus namų ir grįžo, Sergejus ją taip pat palikdavo, išsiilgęs grįždavo. Tačiau kai Lina pastojo, kompozitorius jautė pareigą ją vesti. Susituokę jaunieji apsigyveno Paryžiuje. Netrukus Lina ėmė lauktis antrojo sūnaus, nors kompozitorius nebuvo rūpestingas pirmagimio Sviatoslavo tėvas. Morrisonas spėja, kad Prokofjevų santuoka išliko, nes sutuoktiniai retai matydavosi, kiekvienas gyveno savaip: kompozitorius-pianistas nuolat gastroliuodamas, o žmona augindama vaikus Paryžiuje, kur mėgo geras draugijas.
Reikalai pablogėjo, 1936-aisiais šeimai persikėlus į Sovietų Sąjungą. Čia sutuoktiniams teko nuolat būti kartu viename bute. Nepaisant bendros rūsčios atmosferos ir bolševikinės kritikos dėl muzikos stiliaus, Prokofjevui tėvynėje nebuvo sunku adaptuotis. Nepalyginamai problemiškiau buvo Linai: tiek sovietinis režimas, tiek rusų kultūra jai buvo svetima. Ir pats S. Prokofjevas greitai suprato patekęs į spąstus. Siaubo apimta Lina reikalavo vyro imtis veiksmų grįžti į Prancūziją. Tačiau Prokofjevas mieliau užmezgė romaną su jauna moterimi, kuri pasiaukojo genialiam menininkui, atlikdama sekretorės ir ekonomės užduotis. Ji nieko nereikalavo, o pianistas-kompozitorius jos draugijoje jautė dvasinį komfortą. Prokofjevų santuokai iškilo reali grėsmė. Lina maldavo vyro padėti jai su vaikais išvykti iš šalies, tuomet ji sutiksianti skirtis, o šis galėsiantis likti Rusijoje. Tačiau vieną dieną artistas išėjo iš namų. Vyresniajam sūnui Sviatoslavui tada pasakė: „Kada nors Tu mane suprasi." Tačiau šis niekada taip ir nesugebėjo suprasti.
Toji jauna moteris buvo Literatūros instituto studentė Mira Mendelson. Su kompozitoriumi ji susipažino 1938 m. Kislovodsko sanatorijoje. Mirai buvo 23-eji, Sergejui – 47-eri. Miros tėvas buvo idėjinis bolševikas, žinomas ekonomistas ir „Gosplano" bendradarbis Abramas Mendelsonas. Mira rašė mėgėjiškus eilėraštukus, buvo aktyvi komjaunuolė –­ tipiškas sovietinės sistemos produktas. Ji padėjo Sergejui rašyti politizuotus straipsnius, kuriuos jis buvo verčiamas publikuoti, idant apsigintų nuo valdžios kritikos dėl tariamo formalizmo savo kūryboje. Amžininkų liudijimu, Miros negalėjai pavadinti patrauklia moterimi. Tai buvo pilka pelytė, visiškai ištirpusi Prokofjevo šešėlyje ir liguistai jam atsidavusi. Spėjama, kad ji galėjo būti specialiai pasiųsta KGB agentė į kompozitoriaus ir koncertuojančio pianisto aplinką, o šis galbūt neturėjęs pasirinkimo. Po trejų pažinties su Mira metų S. Prokofjevas paliko šeimą. Tai įvyko 1941 metų kovą, prasidėjęs karas skyrybų procedūrą nukėlė iki jo pabaigos.
Palikęs namus ir nusprendęs vesti Mirą, Sergejus Linos ne kartą prašė skyrybų. Tačiau ši visuomet atsisakydavo. Suprato, kad santuoka yra vienintelis jos, užsienietės, saugumo garantas. Ir iš tiesų teismui skyrybas pripažinus, po mėnesio Lina buvo suimta. Tačiau ji nežinojo, kad skyrybos jau įvyko ir kad Sergejus oficialiai vedė Mirą. Lageryje Lina save tebelaikė Prokofjevo žmona. Ji taip pat nežinojo, kad sovietinis teismas jos santuoką su kompozitoriumi, įvykusią 1923 metais Bavarijoje, paskelbė negaliojančia, nes pagal stalinizmo „teisę" užsienyje sudarytos santuokos SSRS teritorijoje negaliojo. Tai, kad Prokofjevų santuoka neteisėta, sukėlė šoką tiek muzikų, tiek teisininkų sluoksniuose. Tarp teisininkų kilo diskusijos, tačiau Stalino laikais diskutuotojai greitai buvo užčiaupti.
Linos draugai tiek užsienyje, tiek Rusijoje buvo sukrėsti tokio kompozitoriaus poelgio. Galima sakyt, jis pasmerkė savo buvusią žmoną tremčiai, nepajudino nė mažojo pirštelio, kad išgelbėtų savo vaikų motiną. Tiesa, jis rėmė Liną materialiai, tačiau tą darė netiesiogiai – duodavo sūnums pinigų, kad šie nupirktų produktų ir siųstų motinai į lagerį. Kita vertus, tais pačiais 1948-aisiais, kai Lina buvo suimta, Kompartijos centro komitetas paskelbė nutarimą dėl Prokofjevo ir Šostakovičiaus muzikos idėjinio ydingumo –­ valdžios nemalonėn patekęs Prokofjevas gal ir nebegalėjo ko nors padaryti buvusios žmonos labui. Visiškai kitaip pasielgė Dmitrijus Šostakovičius, kurio pagalbos paprašė Prokofjevų sūnūs. D. Šostakovičius tuo metu buvo TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, puikiai pažinojo Liną ir daug kartų kreipėsi į įvairias instancijas, prašydamas peržiūrėti Linos Prokofjevos bylą.
Apie Linos kančias lageriuose mažai kas žinoma. Iš pradžių ji kalėjo Abezio kaime Komijoje, vėliau perkelta į Potmos lagerį. Abeze kartu kalėjusi rašytoja Jevgenija Taratura prisimena, kaip Lina kentėdavo nuo šalčio. Juodvi dažnai kartu dirbdavo – iš virtuvės veždavo paplavas. Apie Sergejaus mirtį Lina taip pat nežinojo. Jis mirė tą pačią dieną su Stalinu – 1953 metų kovo 5-ąją – todėl iškiliojo kompozitoriaus mirtis liko tarytum nepastebėta. Apie tėvo mirtį Linai nepranešė nė vaikai, o gal laiškas su šia žinia jos nepasiekė. Kartą, jau rugpjūtį, prie paplavas vežančių moterų priėjo kita kalinė ir pasakė per radiją išgirdusi, kad Argentinoje surengtas koncertas Prokofjevui atminti. Lina ėmė raudoti. Likimo draugės paleido ją nuo darbų, palydėjo į baraką. Kaip prisimena rašytoja, Lina raudojo visą dieną.
1956-ais, po aštuonerių tremties metų, Lina Prokofjeva buvo reabilituota. Tuometis SSRS kompozitorių sąjungos generalinis sekretorius Tichonas Chrenikovas išrūpino jai butą Maskvoje ir 700 rublių pensiją. Visą savo turtą ir autorines teises testamentu S. Prokofjevas buvo palikęs Mirai Mendelson. Lina pareikalavo, kad ji ir jos sūnūs taip pat būtų pripažinti paveldėtojais. Tam pirmiausia reikėjo pripažinti negaliojančia teismo nutartį, pagal kurią 1947-aisiais Prokofjevų santuoka buvo paskelbta neteisėta. 1957 m. Maskvos teismas tą padarė. Tame pačiame teisme iš naujo nagrinėtas klausimas dėl išimtinės Miros Mendelson teisės į Sergejaus Prokofjevo palikimą. Teismas priėmė saliamonišką sprendimą: ir Lina, ir Mira buvo pripažintos kompozitoriaus žmonomis. Taigi, kompozitoriaus paveldėtojais, įskaitant ir jo autorines teises (iš kurių 60 proc. mokesčio atskaitydavo valstybė), tapo abi našlės ir abu sūnūs.
Mira Mendelson mirė 1968 m, eidama 54-uosius. Vaikų nesusilaukė, tad savo palikimo dalį, taip pat S. Prokofjevo rankraščius ir archyvą testamentu perdavė Maskvos Michailo Glinkos muzikinės kultūros muziejui.
O Lina vėl sušvito ambasadų priėmimuose ir koncertų bei teatrų premjerose. Valiutinės įplaukos už S. Prokofjevo muzikos atlikimus užsienyje leido jai gana pasiturimai gyventi, netgi kolekcionuoti brangenybes ir kailius.
Nuo pat grįžimo iš tremties Lina Codina stengėsi išvykti į Vakarus. Ji kreipėsi ir į Brežnevą, vis prašydama leisti aplankyti sergančią motiną Paryžiuje. Veltui.
1971 m. jaunesnysis sūnus Olegas gavo leidimą vykti į Londoną, į žmonos britės, Rusijoje užsikrėtusios hepatito virusu, laidotuves; ir Anglijoje pasiliko. Po trejų metų Lina pagaliau gavo trijų mėnesių vizą i Angliją aplankyti sūnaus ir vaikaičių. Jai buvo 77-eri. Į Rusiją ji nebegrįžo. Tačiau oficialia pabėgėle ji netapo. Sovietų valdžia nenorėjo skandalo, kuris būtų kilęs, jei pasaulyje žinomo sovietinio kompozitoriaus našlė būtų pasiprašiusi politinio prieglobsčio. Todėl Rusijos ambasada Londone nuolat jai pratęsdavo vizą. Lina gyveno tai Londone, tai Pary­žiuje, kur vėliau iš Rusijos persikėlė ir jos vyresnysis sūnus Sviatoslavas su šeima. 1983 m. Londone ji įkūrė Sergejaus Prokofjevo fondą, kuriam perdavė savo didžiulį archyvą, įskaitant ir korespondenciją su kompozitoriumi.
Lina nuolat buvo kviečiama į S. Prokofjevo jubiliejines iškilmes, festivalius, koncertus. Paskutinįjį, 91-ąjį gimtadienį ji atšventė 1988 metais Vokietijoje, Bonos ligoninėje, į kurią atvyko ir abu sūnūs. Nors ligonė buvo labai silpna, tačiau sukaupusi jėgas pasimėgavo šampanu. Sūnūs ją nuskraidino į Londoną, Winstono Churchillio kliniką, kur ji ir mirė 1989 metų sausio 3-iąją.
Jos gyvenimą aprašęs S. Morrisonas teigia: „Lina buvo sunkaus būdo žmogus. Netgi pavadinčiau ją kaprizinga ir lengvabūde. Kartu ji turėjo puikų humoro jausmą, gebėjo būti vakarėlių siela, palaikyti pokalbius muzikos ir literatūros temomis. Žmonės, kurie su ja bendravo Vakaruose, jau po visų kančių Rusijoje, pabrėžia jos aštrų, sarkastišką protą. Jaunystėje ji buvo stulbinamo grožio elegantiška elitinė dama, kalbėjo šešiomis kalbomis. Domėjimasis menu puikiai derėjo su polinkiu į prabangą. Ji buvo protinga, įžvalgi, lengvai perprasdavo žmones. Iki suėmimo jos aplinkoje buvo pilna gerbėjų, su kai kuriais ji rimčiau flirtavo. Tiesa, tie romanai buvo trumpalaikiai ir nerimti. Beveik nieko nežinau apie jos gyvenimą lageryje, ji tiesiog nemėgo to prisiminti. Tačiau, kad ir kaip būtų, Lina visada labai brangino santykius su Sergejumi Prokofjevu."

Parengė Jūratė Katinaitė