Sigitas Mickis. Vilniaus festivalio akimirkos

Muzikavimo fiesta. Birželio 3 d., Simfoniniai „The Brazz Brothers"

Norvegijos pučiamųjų instrumentų džiazo ansamblis „The Brazz Brothers", Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dir. Martynas Staškus

„The Brazz Brothers“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kas nebuvote, gailėkitės. Praleidote nerealią progą pasisemti milžinišką dozę muzikavimo džiaugsmo. Pajusti, kuo žavus ir didis muziko amatas, tiesiantis teisingus, gyvenimo kupinus tiltus tarp atlikėjo ir klausytojo. Įvertinti, kaip žinojimas ir jausmas, šios dvi pilnaverčio muzikalumo puselės, dera tarpusavyje, subtiliai balansuodamos vardan sėkmingo muzikos šėlsmo.
Kompanija „The Brazz Brothers" –­ Norvegijos provincijoje susibūrusių dviejų šeimų brolių varinių pučiamųjų kolektyvas. Garsūs ir populiarūs tarp džiazo muzikantų ir mylėtojų. Kaip tobulai jie valdo instrumentus, lai vertina profesionalai, negaliu pasakyti, kaip jie atrodo pasauliniame kontekste, bet muzikinė atlikimo pusė – puiki. Ir ši kokybė turi daug aspektų. Visų pirma atlikėjai – pasaulio piliečiai. Prisidedantys prie regionų kultūros puoselėjimo ir patys pasisemiantys gebėjimų ir kūrybinių minčių iš įvairių Afrikos tautų kultūrų aruodų. Iškalbingi koncerto numerių pavadinimai: „Norvegų liaudies melodija", „Tanzanijos tradicinės melodijos", originali kompozicija „Afrikos kelias". Toks Norvegijos „šiaurės" ir Afrikos „karščio" susiliejimas jau pats savaime įdomus. Bet tai tik išeities taškas. Muzikantai puikiai jaučia savojo meno ir akademinio simfoninio orkestro susilietimo galimybes, jiems sekasi profesionaliai muzikuoti kartu su orkestrantais.
Pagrindinis aranžuočių autorius, trom­bonininkas, maloniai stebina nešablonišku požiūriu. Dažnai galima išgirsti, kad aranžuodamas instrumentalistas visus instrumentus, nors ir nesąmoningai, vertina pasitelkdamas savo karjeros įgūdžius. Simfoniniai „The Brazz Brothers" – puikus pavyzdys, kai kūrėjas peržengia sau įpras­tą terpę, išplečia žinių horizontą. Orkest­ruotės neperkrautos, natūralios, orkestro grupių1 funkcijos tiksliai apibrėžtos ir suderintos tarpusavyje. Bet man nuostabiausia buvo skambėjusios muzikos dinamika2. Rodos, elementari tiesa: gyva muzika –­ kontrastinga muzika. Deja, šiuolaikinėje muzikoje dažnai kontrastas yra paslėptas po devyniais sluoksniais – kompozicine technika, koncepcija, filosofija ir daugybe kitų protingų kūrybos dalykų (žr. „Vilniaus festivalis. Kamerinės muzikos koncertas", LM, nr. 25). Savo įnašą čia prideda ir populiari mūsų laikais ambientinės3 muzikos kūrybos mąstysena – stebėjimas ir apmąstymai juk retai būna kontrastingi. Dar labiau gaila tonacijos4 – „senovės" –­ likimo: mažų mažiausiai blogas tonas, jeigu ne smerktina, apie ją užsiminti net kūrinio pavadinime. Štai kiek tabu. O aptariamame koncerte skambėjusi muzika yra puikus pavyzdys, kaip sveikas, imlus protas ir tvirti muzikos amato įgūdžiai prikelia naujam gyvenimui tariamai jau seniai istorijos nurašytas komponavimo priemones. Muzikos ėjimas kulminacijos link, tylių ir garsių epizodų gretinimas, stabili harmoninė atrama – seni, bet naujai atrastini muzikos turtinimo būdai.
Kompoziciniai „atradimai" suformavo derlingą lauką instrumentinio grojimo raiškai. Nieko panašaus į sunkių varinių pučiamųjų vilkimąsi ar marširavimą. Girdime plačiausią išraiškų ir emocijų skalę. Tai ir lyriškiausi, jautrumu grojimui styginiais prilygstantys epizodai. Tai ir giliai dainuojantys choraliniai5 intarpai, parašyti puikiu kontrapunktiniu6 stiliumi. Tai ir improvizacijos – tradicinės, su džiazo prieskoniais. Ir absoliučiai originalūs pasirodymai: antai, ištisinis ir, rodos, belaikis tūbos dūzgimas (ir kada atlikėjas įkvepia?), valtornos (šiaip jau flegmatiškiausio iš varinių) skrydis, judrumu ir raiška lenkiantis medinius pučiamuosius. Skambesio įvairovei perkusininkas improvizacijoms naudoja kilpintuvą7 (angl. looper), visų ansamblio instrumentų garso laukas dalijamas skaitmeniniais garso efektais –­ aktuali būtis tokiu būdu neįkyriai beldžiasi į klausytojo pasaulį.
O ir kelrodžių muzikinei kelionei kūrėjai prirodė šmaikščių ir artimų: smagi programos dramaturgija, pasakojanti kūrinių atsiradimo istorijas. Kartu tai supažindinimas su pačių muzikantų patirtimi – artistų kilme, jų veikla Norvegijoje, kelionėmis, koncertais Afrikoje. Viskas saikinga, doru stiliumi. Kaip ir menininkų elgsena scenoje: nuolatos ant kojų, nuolatos muzikiniame judesyje – bendraujant, diriguojant orkestrui ir publikai instrumentais, kūnu ir mimika.
Beje, šitomis šlovinančiomis eilutėmis visai nenoriu pasakyti, kad reikia kurti tik linksmą muziką. Bet po tokios programos nepatenkintas gali būti tik didžiausias paniurėlis. Sėkmės atlikėjams puoselėjant gyvą projektą.

1 Simfoninio orkestro grupės: mediniai (fleitos, klarnetai ir t. t.), variniai pučiamieji (pvz.: trimitai, trombonai), styginiai (pvz.: smuikas, violončelė), mušamieji. Aranžuočių technologija pagrįsta skambesio derinimo taisyklėmis instrumentinėse grupėse ir tarp jų.
2 Pagrindinė muzikinės išraiškos priemonė. Dinamika turtina bet kurį muzikos elementą: tembrą, harmoniją, ritmą, melodiją, stiprį (garsumą), tempą ir t. t.
3 Muzikos kūrybos būdas, pagrįstas prieštara klasikinei ir romantinei „pasakojančiai" muzikai. Vietoj to iškeliantis muzikos kaip gyvenimo aplinkos pratęsimo koncepciją. Gryniausiu pavidalu tokia mąstysena atsispindėjo Johno Cage'o kūrinyje 4'33" – nurodytos trukmės atlikėjo pratylėjimas scenoje, pilnas aplinkos garsų. Daugybė muzikos stilių patyrė šios krypties įtaką, tarp jų akademinis minimalizmas, daugelis elektroninės muzikos krypčių –­ ambient, trance; netgi rap muzikos kultūrinės ištakos yra panašios prigimties.
4 Harmoninė sistema, klestėjusi profesionalioje klasikinėje muzikoje, kai vienas akordas yra pagrindinis, o kiti jam priklausomi (ne­sa­varankiškų akordų išsprendimas į toniką –­ pagrindinį akordą). Priešinga šiai sistemai yra modalinė – visi akordai vienodai svarbūs. Modalumo ištakos – pasaulio tautų muzika.
5 Vienodo ritmo visuose balsuose faktūra –­ vadinamasis ritmo unisonas.
6 Melikos linijų (vienu metu skambančių melodijų) sistema, leidžianti beveik matematiškai tiksliai fiksuoti gero skambėjimo normas – numatyti muzikinio teksto akustinį rezultatą. Apibrėžia daugiausia intervalų ir ritmo tarp balsų santykius.
7Įrenginys, leidžiantis vienam atlikėjui atlikti daugiasluoksnes muzikos faktūras, derinant tarpusavyje keletą gyvai įgrotų „kilpų" (angl. loop) – besikartojančių trumpų muzikos atkarpų.

Birželio 4 d., Virtuozų pasažai

Prieš pradėdamas analizuoti koncertą, norėčiau užsiminti, kad bėgant metams Vilniaus festivalio organizavimas man vis labiau patinka. Išsami informacija, išradinga programa, svarūs dalyviai. Viskas prisideda prie aukštos kultūros šventės. Ir publika neatsilieka kultūringumu.
Šį kartą klausysimės: Lietuvos kamerinio orkestro, orkestro meno vadovo, solisto ir dirigento Sergejaus Krylovo (smuikas), Massimo Mercelli (fleita)
Programoje:
Ennio Morricone. Notturno Passacaglia (pasaulinė premjera)
Antonio Vivaldi. Koncertas fleitai ir orkestrui op. 10, Nr. 2, „Naktis". Abiejų kūrinių solo partija – M. Mercelli
Johann Sebastian Bach. Brandenburgo koncertas Nr. 5 D-dur, BWV 1050. Concertino (solistų grupė): S. Krylov, M. Mercelli, Vaiva Eidukaitytė-Storastienė (klavesinas)
Niccolò Paganini-Giedrius Kuprevičius. 12 kaprisų iš 24-ių kaprisų ciklo (2012 m. versija). Solo – S. Krylov.

Abu solistai be galo garsūs visame pasaulyje, dirbę kartu su daugybe akademinės muzikos megažvaigždžių. Savo ruožtu Lietuvos kamerinis orkestras yra vienas lietuviškų kolektyvų, daugiausia susilaukęs tarptautinių įvertinimų. Atlikėjai buvo savimi ir šį vakarą. Muzikuota labai aukštu lygiu, kokiu – programos sudarymo, grojimo technikos, emocijų perteikimo – aspektu bežiūrėsi. Ypač imponavo plati subtilių atlikimo niuansų skalė. Jeigu kada nors turėsite galimybę, būtinai pasistenkite išgirsti šių muzikų turtingos kalbos. Čia galiu dėti tašką.
Bet norėčiau ilgėliau sustoti prie kito koncerto aspekto – aptarti „kompozitoriaus pašaukimą tarnauti". Tarnystės, veiklos objektų, jeigu meniškiau – ponų, kaip pavadinsi, nepagadinsi, gali būti įvairių. Tai ir pati muzika, ir kultūros sklaida, švietimo dalykai, arba priešingai, konkretūs visuomenės atstovai (kolektyvai ar individai) – sąrašas negalutinis. Aptariamo koncerto programa patogi išskirti įvairias kūrinių gimimo, kompozitorių veiklos visuomenėje aplinkybes, palyginti skambėjusius kūrinius. Pasitelkime „pono" metaforą.
Lengviausia pradėti nuo Bacho. Brandenburgo koncerto gimimo aplinkybės tokios: J. S. Bachas turėjo gerą tarnybą kunigaikščio rūmuose – kapelmeisterio ir kamerinės muzikos direktoriaus. Kunigaikštis kompozitorių vertino, rūmuose klestėjo kūrybinė atmosfera (anais palaimingais metais sukurtas ir garsiojo „Gerai temperuoto klavyro" I tomas). Deja, kaip dažnai būna, kunigaikštis vedė, o žmonai mažai rūpėjo muziką puoselėti. Rūmų dvasia nunyko. Ieškodamas palankesnių sąlygų, J. S. Bachas parašė šešių koncertų ciklą Brandenburgo markgrafui, ko gera, taip reklamuodamas savo meistrystę. Taigi, ponas labai konkretus.
Bet Bachas turėjo ką jam parodyti. Baroko amžius – tai ne dabartiniai laikai, kai muzikinei raiškai beveik nėra jokių ribų – turiu omeny ir grojimo būdų, ir instrumentų, ir užrašymo technologijų pasirinkimo gausą. Naujųjų amžių pradžioje kompozitorius turėjo tik standartinę orkestro sudėtį (dažniausiai klavesinas, styginiai ir mediniai pučiamieji) ir plunksną – natoms užrašyti. Ir dar –­ kanonizuotą tonacinę komponavimo sistemą1. Bet kaip laisvai J. S. Bachas jautėsi tokioje suvaržytoje erdvėje. Jo stiprybė yra gebėjimas muzikine mintimi aprėpti kūrinio formą ir kūrinio eigą, išnaudoti visas atlikėjų galimybes. Ir tai daryti paprastai. Panagrinėkime: 1. Pirma koncerto dalis – solo instrumentai ir orkestras pateikti kaip vienalytė visuma. 2. Antroje dalyje – tik solo instrumentai. 3. Trečioje dalyje dominuoja solo instrumentai, lengvai palydimi orkestro. Štai – saikinga kūrinio formos dinamika. Kalbant apie instrumentų panaudojimą, užtenka paminėti, kaip meist­riškai Bachas išnaudoja klavesiną. Turėkime omeny, kad klavesino garsai gali būti tik vienodo garsumo ir ilgio, nes tokia jo konstrukcija: kabliukas kabina stygą vieną kartą ir vienoda jėga. Maždaug kaip kūrinys pagaliukų orkestrui. Iššūkis išradingumui. O į šį Koncertą Bachas įtraukė –­­ kas buvo naujoviška – klavesino solo. Ir labai spalvingą.
Dabar nebesvarbu, ar pavyko kompozitoriui įsiteikti Brandenburgo markgrafui. Nuo kūrinio gimimo paskatų Bacho opusas netapo mažiau meniškas. Meistro gerovė buvo jo profesinėse galiose, tad jis ir netaupė savęs.
Pereikime prie A. Vivaldžio. Šis kunigas ir menininkas labai anksti išgarsėjo kaip smuikininkas virtuozas, dirbo ir orkestro dirigentu, ir konservatorijos direktoriumi, nuolat ir daug kūrė amžininkų mėgstamą muziką. Žodžiu, sukosi triukšmingo Venecijos gyvenimo aplinkoje, buvo aktyvus visuomenės veikėjas. Tarnavo amžininkams. Ir tai atsispindi muzikoje. Bacho muzika monumentali, kūrinyje atsiskleidžianti palaipsniui, o Vivaldžio – nekantri, staigių kaitų, be to, saikingos, net lakoniškos formos trukmės. Čia viskas daug paprasčiau, bet jokiu būdu ne prasčiau. Tikra to meto sėkminga masinė produkcija, kai publika reikalaudavo vis naujų ir naujų kūrinių (įrašų juk nebuvo). Kūrėjas mielai su tuo sutiko ir negudravo – kartodavo savo ankstesnę muziką naujuose kūriniuose – kita proga ir kitaip perkomponuotą. Nuo to meist­rystė nedingo. Nemenkina Vivaldžio vertės ir paprastesni, nei Bacho, kūrinių įvaizdžiai. Bacho Brandenburgo koncerto ištakoms vertinti reikia istorijos žinių, o, pavyzdžiui, „Metų laikų" tema ir vaizdai artimi daugeliui. Be kita ko, būtent Vivaldis suformavo koncertinio žanro kaip lengvo, truputį teatrališko rungtyniavimo tarp solisto ir orkestro sampratą. Iš čia ir paprasta kūrinių forma: greitą dalį keičia lėta, šią – vėl greita.

S.Krylovas, V.Eidukaitytė ir M.Mercelli’s. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
E. Morricone ponas yra vienas iš XX a. meno dievų – Kinas. Morricone labiausiai žinomas muzika filmams. Bendru atveju, muzikos kūrimas audiovizualinei produkcijai turi vieną kompozitorių žeidžiančią savybę – garsų priklausomybę nuo vaizdo tėkmės. Garsas tik iliustruoja tikrąjį vyksmą vaizde. Ilgainiui kūrėjui susiformuoja sąlyginis refleksas nekurti muzikinės dramaturgijos. Jeigu tai yra sąmoningas stilistinis sprendimas (kaip, pavyzdžiui, ambientinėje muzikoje), tebūnie, bet jeigu tai tiesiog įprotis, kompozicinių problemų išvengti nepavyks. Taip ir atsitiko šį kartą. Nors atlikėjai ieškojo muzikos subtilumų, neturėjo ką labai ryškinti – per paprasta muzika, kalbant apie kūrinį kaip savarankišką vienetą, o ne ką nors palydintį foną. Kompoziciniu atžvilgiu tai buvo improvizacinio pobūdžio baladės tipo fortepijono partija, minimaliai remiama styginių akordų ir ant šių negudrių pamatų paskleista tęsiamai lėta fleitos melodija. Beliko pakartoti tai du kartus truputį pavarijuojant2 instrumentuotę ir... jau kūrinys? Be abejo. Bet nesavarankiškas. Nuo pono taip lengvai nepaspruksi. Įdomumo dėlei sugrįžkime prie Bacho ar Vivaldi kūrybinės minties žaismių aukščiau. Jaučiame skirtumą?
Na ir pabaigai – smagus dalykas. Įvairiapusis mūsų tautietis – kompozitorius, pedagogas, eseistas, polemistas (čia citata iš bukleto) – Giedrius Kuprevičius pasirinko savotišką tarnystės objektą – N. Paganinio 24-ių kaprisų ciklą. Pateikti jį nauja spalva, moderniai kalbant – perlieti (angl. remix). Originalas, parašytas smuiko solo, yra laikomas vienu garsiausiu instrumentinės muzikos pavyzdžių, virtuozinio meno viršūne. Paganinis pakeitė koncerto žanro supratimą: solistas jau rungtyniauja ne su orkestru (kaip Vivaldžio kūriniuose), bet – meistriškumu, ištverme – pats su savimi; su kompozicijos forma (24 – tai daug ar mažai?); su muzikos reiškiniu apskritai (siekdamas tobulo muzikavimo). Lietuvis kompozitorius aptariamame kūrinyje pasitelkė išradingą principą: solistas groja originalų Paganinio tekstą, o orkestras tuo pat metu – G. Kuprevičiaus muziką. Pastarojoje, kaip koncerto buklete ir rašoma, galima išgirsti regtaimą, valsą ar džiazą, net gedulingą maršą. Puiku, kad mūsų klasikui pavyko nepasiklysti smuiko genijaus kūryboje – klausant nesunku patirti santykį. Didžiąją dalį kūrėjai konkuravo kaip lygus su lygiu. Gaila, kad į kūrinio pabaigą, ypač paskutinėje variacijoje (kuri, N. Paganinio sumanymu, yra viso ciklo apibendrinimas) kompozicijos gijos pabiro. Paganinis yra Paganinis, būtų keista, jeigu pavyktų jį lengvai nugalėti. Bet G. Kuprevičiaus bandymas buvo geras – ir stiliaus pajautimo, ir instrumentuotės atžvilgiu.

Kadangi palinkėjimą esant galimybei išgirsti šiame koncerte muzikavusius menininkus buvau išrašęs apžvalgos pradžioje, nebeliko ko pridurti apibendrinant. Laikykite tai tam tikra kompozicine formos magija, kai pabaiga yra pradžioje, o pradžia – pabaigoje. Simboliška, juk koncertinis gyvenimas tęsiasi...

1 Čia ta komponavimo terpė, kurioje gimė visi didieji klasikos bei Romantizmo kūriniai ir kurios pagrindas yra išgrynintas klasikinis muzikos mokslas.
2 Vadinamoji ikistruktūrinė (variacijų) forma, kai negretinamos kontrastingos padalos. Elementariausias muzikinės formos darinys.