Nepriklausoma kūrybinė grupė „Operomanija“ pradeda savo šeštąjį sezoną, pristatydama projektus, brandintus tradicinėse kasmetėse Operomanų vasaros kūrybinėse dirbtuvėse Neringoje. Šis projektas nuolat pritraukia skirtingų sričių menininkus iš įvairių šalių bei tampa naujų kūrybinių minčių, idėjų realizavimo išbandymu. 2012 metų liepos 30 – rugpjūčio 7 dienomis Juodkrantėje vyko 5-osios tarptautinės šiuolaikinės operos kūrybinės dirbtuvės, kurių metu daugiau nei 30 menininkų iš Lietuvos, Belgijos, Ukrainos, Suomijos ir Rusijos kūrė nano-operas, trumpametražius muzikinius filmus, instaliacijas. Šioje stovykloje formavosi menininkų – bendraautorių grupės, kurios atneša daugiau naudos ir produktyvumo, nei menininko –­ individualisto darbas, dažnai pačiam „verdant savo sultyse“. Čia buvo kuriami būsimų operų, tarpdisciplininio meno projektų eskizai.
Vienas šių metų kūrybinių dirbtuvių vaisių – rugsėjo 28 d., penktadienį, net du kartus tą patį vakarą atliktas, Menų spaustuvės Kišeninėje salėje pristatytas elektroakustinis vokalinis ciklas „Raidės“. Šio kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės aštuonių dalių kūrinio pagrindinis tikslas –­ neieškoti prasmės.
Dar prieš renginį skaitant kūrinio anonsus internete dažnai galėjai susidurti su tokia fraze, kad kūrinys neturi jokių poteksčių ar užslėptų minčių. Mecosopranas Nora Petročenko ir baritonas Vytautas Vepštas atlieka specialiai jiems sukurtas partijas, kur muzika yra muzika, o poezija yra tik poezija. Iš karto atsiranda klausimas, jeigu tai yra sintetinis menas (elektro­akustinis vokalinis ciklas), kuris susideda iš elektronikos, gyvo vokalo, scenos meno ir Meko poezijos, kur iš skiemenų formuojasi žodžiai – ar vien taip jungiant individualius užslėptos potekstės neturinčius elementus į vieną kūrinį, jie nesudėlioja kažkokių taškų, nekoduoja prasmių?
Pasirodo, viskas yra daug paprasčiau. Solistai nuo pat kūrinio pradžios iki pabaigos pasakoja tiesiog apie nieką...
„Iš esmės kūrinyje nebuvo jokių užslėptų minčių, kad žmonės nepradėtų ieškoti prasmių“, – sako kompozitorė Rita Mačiliūnaitė. Tai, ką tą vakarą galėjai matyti ir girdėti, buvo tiktai tai ir nieko daugiau. Neretai ir kitų sričių šiuolaikinio meno darbų prasmės devizu tampa frazė: „Vienintelė prasmė yra ta, kad nėra prasmės.“ Tarsi menininkai suprato, jog prasmė kūrinyje tapo produktu, ji falsifikuojama ir tiražuojama pasitelkiant net komercines priemones. Žmogus – žiūrovas, klausytojas – nebegali suprasti tos „paslėptos pras­mės“ ne todėl, kad jis neišsilavinęs (ką gali pats pagalvoti nesupratęs, o vis tik nedrįsdamas apie tai prisipažinti ir kartu su visais atsistojęs ir plojantis išreklamuotam produktui), o todėl, kad patys menininkai išlepo, aptingo. Tie kūrėjai, kurių net negalima pavadinti kūrėjais, mano, kad maža jo asmeninė asociacija, įpinta į įvairias ir, svarbiausia, kuo sudėtingesnes formas, jau tampa gilia, nenuginčytina, visiems svarbia Prasme. Todėl turbūt jau geriau atsistojus atviru veidu prieš žiūrovus pasakyt: „Aš nepaslėpiau čia jokios prasmės, jeigu sukursite savo prasmę pasitelkę mano kūrinį, aš būsiu laimingas, mano kūrinys taps vertingas. Jei ne – atsiprašau už sugaišintą laiką.“
Įdomu tai, kad vokalinis ciklas vyko teatro erdvėje. Nors, kaip suprantame, tokio žanro kūrinys gali būti atliekamas bet kokioje koncertų salėje. Tačiau pasirinkta Menų spaustuvė, kuri iš esmės yra palanki eksperimentams. Tai tarsi neįpareigoja meninei ar komercinei sėkmei. Neretai tokiose erdvėse pristatomi projektai būna neišbaigti, vienkartiniai. Kitaip tariant, eksperimentas virsta paties menininko asmeninių sugebėjimų provokacija, kartais net nesitikint sulaukti pritarimo iš aplinkos. Suteatralizuoti šį kūrinį kompozitorei ir atlikėjams padėjo režisierė-konsultantė Loreta Vaskova, šviesų dalininkas Nerijus Mačiulaitis ir garso režisierius Dalius Lapinskas.
Kompozitorė Rita Mačiliūnaitė šį opusą teigia rašiusi inspiruota Jono Meko kūrybos, kuris yra vienas didžiausių avangardistų, ne tik priklausantis Fluxus judėjimui, tačiau ir kaip žmogus, nebijantis eksperimentuoti, ieškoti efektyvių būdų, kaip sujungti skirtingas menines technikas, siekiant atsitiktinumo efekto. Nors kompozitorė sako poezijos nemėgstanti, tačiau Meką skaitydavusi. „Aš nemėgstu daug žodžių, man patinka lakoniški tekstai. Meko kūryba yra savotiški haiku –­ nors mažai žodžių, tačiau jie viską pasako.“
Ši kūrinio atspirtis ir buvusi viena Jono Meko knygelė, kurioje eilėraščių skiemenys, žodžiai yra išdėlioti specifiniu būdu – grafiškai. Iš to ir kilo idėja, kad žodžiai gali būti jungiami ir kitokiu būdu – dėliojant ir žaidžiant su jų skiemenimis galima atrasti kažką naujesnio. Jei skaitytumėme vienu būdu, atrastumėme vienokius skiemenis, jeigu kitu –­ kitokius.
Dar žiūrovams besirenkant į salę iš fonogramos girdėjosi, kaip dėliojasi raidės, kurios iš pažiūros skambėjo tik kaip paprasčiausi pavieniai garsai. Tačiau buvo juntama, kad ir mumyse telkiasi tos balsu neištartos mintys ir po šitomis slenkančiomis raidėmis, nori tu to ar ne – slypi mūsų gyvenimas. Patekome į aklą matmenį, kuriame keistai ir žaismingai susilieja raidės forma ir galia. Tačiau jau čia kompozitorė mums pateikė tam tikrą kodą, kurio negalėjome suprasti, to nežinodami (iš tikrųjų iš šių padrikų raidžių susidėlioja vienas iš Meko eilėraščių).
O po to juoda tuščia scena, į kurią netikėtai ir agresyviai įbėga du solistai (Nora Petročenko ir Vytautas Vepštas). Nėra jokio draminio siužeto, konflikto ar panašių dalykų, yra tiktai faktas, kad čia, juodoje scenoje, stovi žmonės, jie dainuoja ir mes juos matome. Tai buvo didesnis iššūkis atlikėjams, kadangi, repetuojant ir atliekant kūrinį, jų prašyta neprisigalvoti jokių prasmių. Kad būtų dar mažiau emocijų, kurias skleidžia veido bruožai, išraiškos –­ atlikėjų veidai bei rankos buvo uždažyti juodai. Šiuo atveju atlikėjai buvo kūrinio išpildytojai, bet ne įprasmintojai. „Buvo rašyta konkretiems žmonių tembrams. Man buvo reikalinga ne jų emocinė išraiška, tačiau balsas, tikslus intonavimas ir ritmika“, – mintimis dalijosi kompozitorė.
Iš tiesų – emocinės raiškos, dinaminės pulsacijos, papildomų detalių, kurios suteiktų kažkokius vaizdinius, čia nėra, vis dėlto nei pati muzika, kaip atskirybė, nei vizualus aspektas netapo svarbiausiu šio kūrinio vertybiniu matu. Tada kas yra svarbu? Raidės ir jų įprasminimas muzikoje.
Jau pirmose kūrinio dalyse buvo girdima, kad solistai dainuoja sumaišytus žodžių skiemenis. Kadangi tai buvo lietuviškas tekstas, kai kurie žodžiai buvo pagavūs, tačiau iš esmės šių skiemenų prasmės nebuvo įmanoma suprasti. Grafiškai išdėlioti Jono Meko eilėraščiai ir parodo tai, kad vienos skiemenų grupės (žodis), kurios gali įvairiai sąveikauti su kitomis. Pats turi atrasti, ką jie tau reiškia.
Aišku, tekstai buvo pasirinkti atsitiktinai, tiesiog tie, kurie gali būti muzikaliai įprasminti. Meko tekstai yra įdomūs tuo, kad jie gali būti suprasti labai įvairiai. Vienam tai nesibaigiančių asociacijų lobynas, kitam paprasta būsena, visiškai nesistengiant prisigalvoti įvairių prasminių įforminimų. „Aš sėdžiu vienas“, – šiame kontekste tai paprastas veiksmas.
Kalbant apie kūrinio struktūrą, vis dėlto buvo galima išskirti vokalinio ciklo kontūrus. Jį sudarė įžanga, atskiros dalys bei pabaiga. Pradžioje ir pabaigoje panaudotas Meko eilėraštis „Užsklanda“ –­ pirmame pavidale naudojant elektroniką ir užbaigiant duetu. Taigi, tarsi norint įrėminti.
Iš tikrųjų kūrinys remiasi labai paprastu dalių išdėstymo principu. Dalys buvo išskirtos pagal skirtingus Meko eilėraščius, tai parodė ir akivaizdžios solistų partijos, kurios besikaitaliodamos mainė viena kitą.
Kiekviena dalis turi atraminį garsą, pagal kurį plėtojama solisto partija. I d. – do, II d. – re ir t. t. Tarkime, kai įsijungia solistė, jos melodija visą laiką sukasi aplink garsą re. Po jos staiga – Vytautas Vepštas, kurio partijos atraminis taškas mi (fonogramoje taip pat girdimas šis garsas).
Kur, kur eini, mano dvasia, alkana, basa, kraujuodama, dejuodama, kaip toli dar, namai namai? – O, netoli, netoli, tik tiek kiek kapai kapai, do rė mi fa sol la si do, – paskutiniai Meko eilėraščio skiemenys yra gama, kiekvienos dalies atremtis. „Kadangi yra aštuonios natos, gaunasi aštuonios dalys“, – kalba kompozitorė, dar kartą įrodanti kūrinio paprastumą.
Solistų partijos artikuliuotos, gausios įvairių šuolių, tembrinių spalvų, galbūt kai kuriose vietose nesigirdėjo pačių žodžių, juos užgožė fonograma. Gerai kontrastavo vyriškas ir moteriškas tembras.
Tiktai pabaigoje suskamba duetas, paremtas nata do, pabaigoje kaip transformacijos jame praeina visi gamos garsai. Tačiau čia aiškiai nesiekta panaudoti C-dur dermę – tai tiesiog garsai.
Paskutinė dalis, oponuodama garsu do, tarsi sudeda viską, kas buvo pasakyta prieš tai – visi gamos garsai, duetas bei visa kūrinio rimtis, kaupta nuo pat ciklo pradžios –­ išnyksta tarsi iliuzija. Per 30 minučių pūtęsis burbulas sprogo, lyg ir nepalikęs nieko. Tačiau iš tiesų jau vien tai, kad kūrinys truko neįprastai trumpai, tačiau įstengė gimti, išaugti ir numirti taip įtikinamai, kažką reiškia. Lyg dar kartą įrodo meno galią prieš laiką, kurdamas savo materiją, savo būvį, savo laiko sąvoką.
Scenoje matėme lėtus judesius, jais nenorėta „kažką pasakyti“, jie buvo tiktai fiziniai veiksmai. Aktorius kūrė juos paklusdamas vidinei motorikai. Dainininkai sako, kad tokio tempo realiame gyvenime nebėra, jiems tai buvo savotiškas atsipalaidavimas. „Bejudėdamas lėtai apgalvoji labai daug dalykų, ir įdomu tai, kad gali visiškai pajusti savo kūną. Gyvenime šiais laikais turbūt jau nieko lėtai nebedarai“, –­ sakė baritonas V. Vepštas.

Scenos formos griaunamos, eksperimentuojama su naujais žodžiais, naujais santykiais, erdve – visa tai vieno proceso dalis, kai šaunama į nematomą taikinį, nebijant – pataikysi ar ne. O argi ne tai ir yra menas? Tas nematomas taikinys. Tikėti, kurti, suprasti kas nematoma ir galiausiai pamatyti. Pamatyti ryškiau ir aiškiau nei tai, kas įprasta. Menas mums gali tai duoti. Ir kūrėjui, ir suvokėjui. Bet tik toks, kuris nebijo nežinoti, nesuprasti, bandyti, suklysti, prisipažinti ir atsiverti