Sumaištis vietoj muzikos. Apie Dmitrijų Šostakovičių kalba jo kolegos

NKVD slaptojo politinio skyriaus pažyma apie literatų ir meno darbuotojų reakciją po straipsnių laikraštyje „Pravda“ apie kompozitorių D. Šostakovičių [pateikta ne vėliau 1936-02-11].

 D. Šostakovičius. „Katerina Izmailova“ („Ledi Makbet“). Maskvos didysis teatras. Režisierius – Rimas Tuminas, scenografas – Adomas Jacovskis. 2016, vasaris. Nuotrauka iš MDT archyvo

 Straipsnis „Sumaištis vietoj muzikos“ („Сумбур вместо музыки“) „Pravdoje“ daugumos Maskvos literatų ir meno darbuotojų buvo priimtas palankiai. Bet mes užfiksavome ir priešiškų antisovietinių pavienių rašytojų ir kompozitorių pasisakymų. Toliau pateikiame charakteringiausius priešiškus pasisakymus.

J. Oleša (prozininkas): „Po straipsnio prieš Šostakovičių „Pravdoje“ esu labai susirūpinęs dėl savo filmo, kuris šiomis dienomis turi pasirodyti ekranuose. Manasis filmas kur kas kairesnis nei Šostakovičius. Kad tik netrinktelėtų iš visų pabūklų į mane. Man nesuvokiami du prieštaringi aktai: Majakovskio išaukštinimas ir Šostakovičiaus žeminimas. Šostakovičius – tai Majakovskis muzikoje, tai sovietinės muzikos įgaliotasis atstovas užsienyje, tai genialus žmogus, ir smūgis Šostakovičiui yra nelaimė menui. Jeigu tai naujas kursas, tai jis nenuves niekur, be to, šio straipsnio autoriai diskredituoja save. Didysis menas gyvuos nepaisant visko.“

I. Babelis: „Nereikia kelti didelio triukšmo dėl niekų. Juk niekas to nepriėmė rimtai. Liaudis tyli, bet patyliukais kikena. Budionas mane dar labiau keikė, bet viskas baigėsi gerai. Esu tikras, jog Šostakovičiui bus lygiai taip pat.“

L. Slavinas (prozininkas ir dramaturgas): „Aš nemėgstu Šostakovičiaus ir apie muziką visiškai nenusimanau, bet bijau, kad tai yra puolimas ir visų tų, kurie bando dirbti ne trafaretiškai. Jeigu „Pravda“ ir negalvojo apie tokį puolimą, tai literatūros valdininkai, kurie trokšta įsiteikti, bematant padarys atitinkamas organizacines išvadas.

Mes esame panfiorovščinos triumfo išvakarėse. Dirbti darosi vis sunkiau.“

I. Selvinskis (poetas): „Vakaruose Šostakovičiaus opera jau trejus metus rodoma su didžiuliu pasisekimu. Toks storžieviškas straipsnis, visiškai diskredituojantis Šostakovičių, Vakaruose bus įvertintas kaip sovietinės muzikos triuškinimas.“

P. Antokolskis (poetas): „Mane straipsnis „Pravdoje“ nuliūdino. Iš antrojo [straipsnio] aiškiai matyti, jog baletas iš tikro nusipelnė neigiamo įvertinimo: iš nepavykusio „industrinio“ baleto neįmanoma padaryti gero kolūkinio baleto. Viskas taip. Bet apie tai reikėjo parašyti „Sovetskoje iskustvo“, ne „Pravdoje“. Ir visai kitaip. O išėjo, kad daug tiesos pasakyta neleistinu būdu. Tai nieko, išskyrus suglumimą ir sutrikimą, nesukels. Benjaminas Kaverinas Leningrade man pasakojo, jog muzikų sluoksniuose nuotaikos labai niūrios. O prie Marijos teatro netgi renkasi įvairūs žmonės – muzikantai, artistai, publika –­ ir susijaudinę aptarinėja tai, kas įvyko. Kaverinas man papasakojo, jog Šostakovičiaus motina paskambino Zoščenkai (atrodo, jie gyvena greta) ir iš nevilties paklausė: „Kas gi dabar bus su mano sūnumi?“ Skamba lyg žydiškame anekdote, bet tai nėra linksma.“

G. Sanikovas (prozininkas): „Stebina atsainus požiūris į talentą. Reikia apskaičiuoti puolimo jėgą. Liaupsino, liaupsino, o dabar staiga kaukšt per galvą! Viskas dėl to, kad VKP(b) vadovybė per „Tykiojo Dono“ peržiūrą mestelėjo frazę, kad Šostakovičius – prastas kompozitorius. Ir kaipmat buvo parengtas straipsnis „Pravdai“.“

V. Šklovskis (literatas): „Po to, kai pasirodė Stalino rezoliucija apie Majakovskį, ją iškart pasistengė aiškinti supaprastintai. Girdi, Avsejevo tai neliečia. Dabar sutaršė Šostakovičių ir nepraleido progos pakeliui įspirti Mejerholdui. Ir ką reiškia frazė, jog „smulkiaburžuazinio novatoriškumo“ mums apskritai nereikia. Parašyta labai lengvabūdiškai.“

V. Sajanovas (literatas): „Pas mus Leningrade labai niūriai sutiko Šostakovičiaus istoriją. Kaip lengvai visa tai padaroma: ėmė ir atėmė iš žmogaus galimybę dirbti. Antrasis straipsnis parašytas švelniau, bet vis dėlto frazė apie „apsukrius ir be ceremonijų žmones“ labai neatsargi. Kritikuoti Šostakovičių reikėjo jau seniai. Man asmeniškai jis nepatinka. Bet taip elgtis nederėjo.“

J. Janovskis (ukrainiečių rašytojas, „Raitelių“ autorius): „Atvejis su Šostakovičiumi – tai visokeriopas chamiškumas. Aš įsitikinęs, kad mums ir po dešimties metų dėl šios istorijos dar teks raudonuoti prieš Europą.“

A. Ležniovas (prozininkas): „Bet kurios diktatūros siaubas todėl ir kyla, jog diktatorius elgiasi taip, kaip užsigeidžia jo kairioji koja. Mes, kaip don Kichotai visąlaik svajojame, o tikrovė mus tiesiog moko tiesos. Į poelgį su Šostakovičiumi ir į knygų deginimą Vokietijoje aš žiūriu kaip į tos pačios prigimties reiškinius. Kuo mes geresni? Šis faktas dar kartą patvirtino tai, ką aš sakiau anksčiau, jog mes turime daug ką bendra su vokiečiais, nors ir gėdijamės šios giminystės.“

S. Gorodeckis (poetas): „Nors ir parašė, jog Šostakovičius sukūrė niekalą, bet aš visiems kartu ir kiekvienam atskirai pasakysiu, jog „Ledi Makbet“ –­ geriausias sovietinės muzikos kūrinys; šlykštu rašyti, jog kažkieno kairės kojos įnoris gali tapti įstatymu. Ir todėl baisiai liūdna, jog gali taip susidoroti su žmonėmis.“

P. Zenkevičius (poetas ir vertėjas): „Reikalas čia paprastas. VKP(b) vadovybei Šostakovičiaus opera nepatiko. Padlaižiai rašeivos iškart pasinaudojo proga ir parašė tą straipsnį.

Bet straipsnis – tai įžūlumo viršūnė, jis kiaurai melagingas, pripaišo Šostakovičiui tokių savybių, kokių jis iš tolo neturi. Be to, akivaizdu, jog straipsnį rašė žmogus nieko nenutuokiantis apie muziką. Ir apskritai, kas čia darosi: šiandien susidoroja su Šostakovičiumi, rytoj lygiai taip pat gali susidoroti su Babeliu, Pasternaku ir Mejerholdu. Juk galų gale niekas ir nemano, jog CK sėdi muzikos žinovai, ir jeigu vieno ar kito vadovo atsitiktinė nuomonė bus tučtuojau kanonizuojama, tai mes nusirisime velnias žino kur. Jei tai būtų atspausdinta ne „Pravdoje“, būtų galima prieštarauti, o dabar ir paprieštarauti negalima. Komiškiausia tai, kad šiuo atveju vadovybės požiūris sutapo su visų meno kontrrevoliucionierių, neigiančių Šostakovičių, požiūriu.“

A. Šteinbergas (poetas): „To niekaip kitaip negalima pavadinti, kaip chuliganišku išpuoliu, bet kartu baisu dėl to, kad negalima net gintis. Štai mūsų išgirtoji laisvė – spjovė į veidą visiems doriems meno darbuotojams, o mes turime tylėti.“

V. Kantorovičius (prozininkas): „Aš manau, kad straipsnis apie Šostakovičių – labai grėsmingas požymis. Ir kadangi ten yra užuominų ir apie „mejerholdovščiną“, ir apie kairiuosius triukus poezijoje, manau, kad tai signalas grįžti į rappoviškus laikus. Prisidengiant kovos už paprastumą vėliava bus įvesta kokia nors nevieša cenzūra, dar blogesnė nei RAPP’as. Jei kritikai pas mus ir šiaip jau visą laiką yra įbauginti, tai dabar dar labiau bijos ką nors pagirti. Didelė baimė. Šis straipsnis pridarys labai daug bėdos.“

A. Gatovas (poetas ir vertėjas): „Kai egzistuoja ištisa chalturščikų šutvė ir kai netalentingi žmonės, neverti netgi Šostakovičiaus kojos piršto, gauna Lenino ordinus, šį išpuolį prieš Šostakovičių aš vertinu kaip pogromą. Tai, jog vienu metu skelbiami dokumentai – sudirbamas genialus meistras Šostakovičius ir apdovanojami ordinais tokie mulkiai kaip Vurgunas ir Lachutis, – yra mūsų apgailėtinos padėties paliudijimas. Lachutis gavo ordiną todėl, kad yra dvaro poetas, bet jis dar negabesnis nei praėjusiųjų laikų dvaro poetai. Redaktoriai dabar ims visur įžvelgti pavojingą novatoriškumą. Literatūroje ir mene suklestės natūralizmas, nelemtoji panfiorovščina. Visokio plauko rappovininkai dabar trina rankas iš džiaugsmo, jog ateina galas rašytojų ir menininkų laisvei.“

A. Platonovas (prozininkas): „Meno srityje viskas grindžiama atsitiktinumu, kartais asmenine pozicija. Pavyzdys –­ Šostakovičiaus operos „Ledi Makbet“ recenzija „Pravdoje“. Juk pjesė rodoma ilgiau nei metus, visi visaip ją gyrė, ir staiga tokia stipri anoniminė kritika. Aišku, jog kas nors iš šio pasaulio stipriųjų atsitiktinai užsuko į teatrą, pasiklausė visiškai nesuprasdamas muzikos ir sutaršė. Išties keista – Šostakovičius rašo seniai, pripažintas meistras, gyrė ir kėlė į padanges, ir tik dabar staiga susigriebė. Apskritai meno pasaulyje mūsuose nuosmukis. Ir be reikalo pas mus manoma, kad jeigu mūsų literatus verčia ir skaito užsienyje, tai dėl jų talento ar kokių kitų priežasčių. Ne, ten tiesiog mėgsta retsykiais paskaitinėti egzotiką. Verčia ir išleidžia indų rašytojus, kinų, japonų, na, ir mūsiškius dėl egzotikos. O pas mus jau džiūgauja.“

S. Vašenijevas (rašytojas): „Straipsnis yra Politbiuro, kuris ką tik lankėsi spektaklyje ir griežtai pasmerkė operą, nuomonės išsakymas. Bet aš manau, kad „Pravdos“ straipsnis yra neleistinai šiurkštus.“

G. Chochlovas (kritikas): „Man po šio straipsnio pasidarė liūdna. Taip kalbėti apie meną negalima.“

G. Munblitas (kritikas): „Straipsnis iš esmės yra teisingas. Daugelis muzikantų dar anksčiau apie Šostakovičių kalbėjo tą patį. Bet man labai nepatinka tai, kad remdamiesi šiuo straipsniu uolūs žmonės jau daro organizacines išvadas. Šostakovičiaus kūrinius ėmė braukti iš visų koncertinių programų.

Manau, kad CK nenorėjo „tokių išvadų“. Netrukus ims nešti baldus iš Šostakovičiaus buto, o juk tai europinio garso žmogus. Ypač nemaloni straipsnio nuoroda į tai, kad Šostakovičius patinka užsienio buržuazijai. Tai ne argumentas.“

V. Grosmanas (prozininkas): „Mano manymu, tokių straipsnių rašyti negalima. Šostakovičius, mano žiniomis, dar laikosi, be to, su juo – Europa. Bet vis dėlto jo dalia nepavydėtinai sunki.“

A. Mitrofanovas (rašytojas): „Aš su „Pravda“ šiuo klausimu nesutinku ir mielai pasakysiu tai tiesiai į akis, kaip jau vienąsyk padariau pasitarime CK dėl požiūrio į Bezymenskio poeziją. Apie meną galiu turėti savo nuomonę, tai skonio reikalas, ir niekieno kito skonis man nėra privalomas. Straipsnis „Pravdoje“ šiurkštus, vulgarus ir neteisingas.“

A. Efrosas (dailėtyrininkas): „Straips­nio esmė galbūt ir suprantama, bet pasirinktas tonas visiškai neleistinas, rappoviškas, toks, kad norisi iškart rašyti laišką į redakciją. Juk negalima taip užsipulti iškilaus kūrybinio darbuotojo.“

K. Dobronickis (VKP(b) narys, literatas): „Straipsnį Mechlis išspausdino po skambučio iš CK. Tai tiesioginė direktyva – kovoti su formalistų ieškojimais. Aš nesu Šostakovičiaus gerbėjas, bet jis ieško kažko naujo. O dabar visi kompozitoriai ims rašyti daineles liaudžiai. Jei viršuje ištariama „a“, tai apačioje išpilama visa abėcėlė.“

B. Gofenšiferis (kritikas): „Tokio stambaus kūrybinio darbuotojo kaip Šostakovičius atžvilgiu „Pravdos“ tonas nepriimtinas. Kad ir kaip būtų, jis – pats reikšmingiausias muzikas. Jį galima kritikuoti, bet neleistina, jog kritika virstų pjudymu. Sunku patikėti, kad viso to buvo imtasi žinant aukščiausiajai partinei vadovybei, tai persistengusių pravdistų, kurie ir gaus už tai per pirštus, darbas.“

I. Pribludnas (poetas): „Tiesiog kažkam nepatiko opera, ir muša žmogų įžūliai, netaktiškai. Kaip jie galėjo paleisti tokį terminą, kaip „mejerholdovščina“!“

O. Litovskis (laikraščio „Sovetskoje iskustvo“ redaktorius): „Čiagi taip perlenkė, kad bus sunku atlenkti. Nors aš ir buvau vienu iš operos triuškinimo iniciatorių, vis dėlto manau, kad tokiu tonu triuškinti neleistina.“

V. Mejerholdas: „Pasternakas nevažiuoja į plenumą, nors jį kvietė. Jis labai sudirgo dėl straipsnio apie Šostakovičių, kadangi nurodymą dėl suprantamumo pritaikė sau. Jo eilėraščiai, be abejo, nesuprantami, ir jis tai žino.

Šostakovičių reikėjo užsipulti, kad jis imtųsi svarbių darbų, o ne rašytų kas pakliūva. Bet jį užsipuolė pernelyg stipriai. Jis dabar nebežinos, kaip rašyti. Ką būtų daręs Majakovskis, jeigu jam būtų pasakę: rašyk taip ir taip, na, pavyzdžiui, kaip Turgenevas.

Straipsnis „Netikras baletas“ neteisingai pavadintas – reikia jį pavadinti „Baletas apgaulė“. Tai suklastotas menas, scenoje vienodai nenatūraliai atrodo ir kolūkiečiai „Skaidriame upokšnyje“, ir jūreiviai „Raudonojoje aguonoje“. Į sceną reikia išleisti saviveiklinį meną, o ne vaizduoti kolūkietes su baleto sijonėliais ir sparneliais.

Šostakovičiaus būsena dabar labai sunki. Jam skambino iš mano teatro ir prašė parašyti „Blakei“ naują muziką, bet jis atsakė nebegalįs nieko dirbti.

Man taip pat sunku. Aš dabar statau „Blakę“ ir keletą kartų darbo metu pagavau save galvojantį – ne, tai bus „mejerholdovščina“, reikia kitaip.“

Prof. N. Golovanovas (Valstybinio didžiojo teatro vyr. dirigentas): „Šostakovičius – talentingiausias tarybinis kompozitorius, bet jis eina visiškai netinkamu kūrybos keliu.

Visą laiką juo žavėtasi, bet kadangi nebuvo teisingo vadovavimo, prieita iki šėliojimo ir chuliganizmo muzikinėje kūryboje.

Su Šostakovičiumi reikėjo elgtis šiek tiek kitaip. Jo darbus reikėjo parodyti anksčiau ir iškart nurodyti jam jo klaidas.

Bet taip visiškai jį išplūsti ir paskelbti netinkamu kompozitoriumi negalima.

Šostakovičiui šiuo momentu reikia pagelbėti ir morališkai jį palaikyti.

Bijau, kad šia situacija gali pasinaudoti visokie pašlemėkai rappininkai, į paviršių iškils gerokai silpnesni kompozitoriai, turintys gebėjimų lengvai prisitaikyti prie esamų reikalavimų.“

Kompozitorius V. Deržanovskis: „Liaudis springdama juokiasi, kadangi paaiškėjo, jog partiniai nežino, kaip apie kompozitorius reikia šnekėti. Kad tik mes po šito iš viršaus nuleisto kurso neatsidurtume visiškai gūdžioje XIX amžiaus provincijoje.“

Kompozitorius J. Šaporinas: „Šis straipsnis blogiau, nei rappininkų kritika. Jeigu RAPP’o laikais buvo galima skųstis, pavyzdžiui, partijos CK, tai dabar apeliuoti nėra į ką. „Vieno“ žmogaus nuomonė – tai dar ne tai, kas gali nulemti kūrybos liniją. Šostakovičių prives prie savižudybės; kalbama, jog per radiją uždraudė transliuoti Šostakovičių.“

Kompozitorius N. Miaskovskis: „Aš baiminuosi, kad dabar muzikoje gali įsivyrauti pilkumas ir primityvumas.“

Kompozitorius V. Jurovskis: „Dabar prasidės Šostakovičiaus ujimas, aš jau girdėjau apie tos operos uždraudimą.“

Kompozitorius V. Kočetovas: „Perlenkė lazdą, – šis straipsnis žudo Šostakovičių. Šitokia kritika tik į naudą „dešiniesiems elementams“.“

Kompozitorius L. Siniaveras: „Straipsnis – smūgis kuoka Šostakovičiui per galvą. Iš esmės opera nepaprastai talentinga.“

 

Slaptojo politinio skyriaus viršininkas, valstybės saugumo II rango komisaras G. Molčianovas

Iš rusų kalbos vertė Pranas Vasiliauskas

„Власть и художественная интелигенция. Документы ЦК РКП (б) –­ ВКП(б), ВЧК – ОГПУ – НКВД о культурной политике 1917–1953 гг.“ –­ Москва, 1999.

Draugai