Elektroninės muzikos festivalis „Ahead“

 

Spalio 1–8 d. vyko jau kasmetiniu tampantis elektroninės muzikos festivalis „Ahead“. Kone labiausiai į akis krintantis jo bruožas – kameriškumas, tačiau festivalis iš tiesų vertas ir viešesnio aptarimo. Viena vertus, ir pats kameriškumas vis subtilėjančiai ir savąsias šaknis vis dažniau bepradedančiai prisiminti šiuolaikinei elektroninei muzikai yra itin palankus. Antra vertus, panašių, visą savaitę trunkančių renginių Lietuvoje tėra vienas kitas, tad festivalis „Ahead“ pastebimai terpiasi į elektronine muzika aktyviau besidominčių klausytojų kalendorių.

Festivalis šįkart susitelkė į dvi pagrindines temas: interaktyvias technologijas, instrumentus ir daugiasluoksnę skaitmeninę, elektroakustinę kompoziciją. Kompaktiška, koncentruota festivalio programa leido nesiblaškant ir be perdėto pretenzingumo iliustruoti kelias su šia tematika susijusias tendencijas, sykiu pristatyti atskiras unikalias šiame kontekste tarpstančias menines praktikas.

Festivalis prasidėjo australų menininko Reeso Archibaldo kūrybinėmis dirbtuvėmis. Tai, ko gero, tarpdiscip­liniškiausias programos akcentas. Me­nininkas ilgą laiką rezidavo Nidos meno kolonijoje, turėjo progų iš arti susipažinti ir su tarpdisciplininio pobūdžio praktikomis besidominčia Vilniaus meno scena. Tad savo mintis garso instaliacijose naudojamai medžiagai, technologijoms, erdvės traktuotei menininkas galėjo pristatyti ir į kūrybines dirbtuves susibūrusiai bendruomenei. Kadangi menininko praktikoje svarbus „pasidaryk pats“ principas, vienas reikšmingiausių konceptualiųjų aspektų čia yra sąmoningas santykis su technologija, iš naujo apmąstomas ir patiriamas prisiliečiant prie paprasčiausių ir visiems prieinamų, ją sudarančių elementų, dėsnių, savybių. Tokia demokratiška ir kartu edukacine menine praktika nuspręsta iškilmingai atidaryti festivalį: čia buvo pristatyti kūrybinių dirbtuvių veiklos rezultatai.

Koncertą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos inovacijų studijų centre, kuriame skambėjo klasikinės elektroakustinės muzikos tradicijos paveikti jaunųjų lietuvių ir užsienio kompozitorių kūriniai, reikėtų laikyti santūriai pristatytu, bet solidžiu ir reikšmingu įvykiu mūsiškėje elektroninės muzikos scenoje. Koncerte skambėjo Justinos Šikšnelytės (LT / EC), Mykolo Natalevičiaus (LT), Monikos Zenkevičiūtės (LT), Rubeno Brovidos (IT / NL), Darieno Brito (EC / NL), Theodore’o L. Parkerio (US / EE), Dominyko Digimo (LT), Ernesto Kaušylo (LT / NL), Andriaus Šiurio (LT) kūriniai. Nepaisant kompozitorių pasitelktų technikų ir išplėtotų stilistinių prieigų skirtumų, programa nuskambėjo kaip gana vientisas kompozicinis darinys. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad koncerte atsisakyta gyvo atlikimo: buvo klausomasi įrašų, tad koncertas priminė akuzmatinės muzikos kontekste gana įprastą perklausos formą. Daugiakanalė sfera bei nuo išorinio pasaulio griežtai izoliuota klausymosi patalpa ir vėl parodė kone neribotas galimybes. Kompozitoriai kūriniuose gilinosi į garso architektonikos, schematiško ir laike be­siplėtojančio garsų judėjimo ir transformacijų, garso semantikos, tekstūros, faktūros, technologinio efekto ir jo plastikos bei daugelį kitų elektroakustinei muzikai bei skaitmeninei kompozicijai rūpimų temų, dėmenų ir fenomenų. Reikia pasidžiaugti kartais ir šiokią tokią euforiją keliančiais tokio dėmesio rezultatais, liudijančiais kompozitorių profesionalumą ir teikiančiais viltį, kad jaunoji karta po truputį atras be galo turtingą tarptautinį elektroakustinės muzikos istorinį palikimą ir išplėtos savitą kalbą bei unikalų ją lydintį estetinį jautrumą.

Kiek kitą muzikinį tonalumą įgavo tame pačiame Muzikos inovacijų studijų centre įvykęs koncertas „Magneto­sfera“ (magnetais preparuotas fortepijonas, elektronika, videoprojekcija). Tai bendras Agnės Matulevičiūtės, Juliaus Aglinsko ir Martyno Vilpišausko projektas. Fortepijono preparavimo technika šiuolaikinės muzikos istorijoje jau praėjo bent keletą etapų ir dabar kompozitoriams bei atlikėjams siūlo aibę kompozicinių galimybių. Nuo Johno Cage’o laikų fortepijoną imta naudoti ir kaip kone perkusinį instrumentą, eksperimentiškai keisti jo tembrus visoje tonų paletėje. Radikalesni kūrėjai, pasitelkdami eksperimentinę logiką ir improvizacinę intuiciją, į jo korpusą bei stygas primontuoja ar tiesiog primėto įvairiausių mechaninių prietaisų ar daiktų (tinka viskas: teniso kamuoliukai, izoliacinis pleistras, trintukai, magnetukai, vinys ir t. t.). Šiuo atveju prie stygų primontuoti įtaisai (nedideli metalo ir magneto cilindrai) atrodė labai stilizuotai, tvarkingai, o iš jų einančios jungtys į valdiklius, savo ruožtu prijungtus prie kompiuterio, leido traktuoti tokią modifikaciją ne tik kaip technologinį modelį, bet ir kaip dizaino etiudą. Prisiminus išeivijos kompozitoriaus Vytauto Bacevičiaus mintis apie naujo tipo instrumentų orkestrą, tokį technologiškai modifikuoto fortepijono traktavimą galime laikyti nuosaikia, laikino pobūdžio, demonstracine (nesikėsinančia į klasikines konvencijas) šios minties iliustracija, galinčia atlikti ir įkvepiančio tokios praktikos prototipo funkciją. Muzikinė kūrinio „Magnetosfera“ kompozicija skambėjo itin lyriškai ir galėjo priminti ištisą plejadą šiuolaikinių kompozitorių bei atlikėjų, laviruojančių tarp klasikinio fortepijono, plačiai publikai patinkančio romantiško skambesio ir dekoratyvią funkciją atliekančios, lengvai klausomos, salsvokai atmosferiškos elektronikos. Nuo šio pigoko sentimentalaus efekto pasirodymą gelbėjo struktūriškai suvaldyta kompozicijos dinamika, pamažu lipdžiusi ir įdomesnę, laike besiplėtojusią tonalumo plastiką bei laipsniškus harmonijos pokyčius. Gyvo instrumento skambesiu, pabrėžtinai akcentuojama lyrika, scenografišku kameriškumu atlikėjų trio gana deklaratyviai jaukinosi atšiaurią, metalinę daugiakanalės sferos erdvę, kuri, reikia pripažinti, neretai baugiai slegia ir alsuoja nepažadintos grėsmės šalčiu.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje vyko Gailės Griciūtės ir Antano Dombrovskio dueto „Wield Mignon“ koncertas. „Wield Mignon“ yra improvizacinės ir eksperimentinės elektronikos junginys. Galima būtų sakyti –­ „mišrūnas“, tačiau žinant tarptautinės neformaliosios, eksperimentinės improvizacinės muzikos sceną ir ją aiškumo dėlei atskiriant nuo džiazo tradicijos (tik free jazz muzikavimo maniera bemaž neatskiriamai artima tokio pobūdžio improvizacijai), joje galima aiškiai įžvelgti tą segmentą, kuris greta konceptualiai dekonstruotos akustinės improvizuoto muzikavimo laikysenos simpatizuoja ir gyvai elektronikai. Kompozitorei ir atlikėjai G. Griciūtei fortepijonas yra kone daugiabriaunis instrumentas – beveik tiesiogine šio metaforiško būdvardžio prasme: fortepijono stygos skamba ne tik dėl klavišų, bet ir atlikėjos rankų tiesiogiai liečiamos. Bet ir tuomet jis arfos neprimena, mat pirštais, delnais ir nagais iš esmės grojama plokštumoje netolygiai virpančiu metalinių stygų pluoštu –­ it būtų grojama dėmėmis, atspalviais, šaižumo amplitudėmis, suveltų atgarsių šešėliais. Klaviatūra šiam skambesiui suteikia labiau apibrėžtą formą – nepaisant to, kad improvizacijos impulsų sūkuryje visa ji tarsi panyra į skardų, pratisą, niuansuotą aidėjimą. O A. Dombrovskio elektroniniai ritmai, atplaišos, įtrūkiai, nardymas tonalumų gyliuose ir erdviniai jų skaidymai suteikia dueto improvizacijoms struktūriško išraiškingumo, plastinės skambesio įvairovės ir „kietos“ ekspresijos. Kamerinėje Teatro, muzikos ir kino muziejaus scenoje dueto pasirodymas skambėjo itin išraiškingai ir netgi kiek intymiai.

Festivalio uždarymo renginys įvyko klube „House of Puglu“, kurio vieta daliai auditorijos priminė prieš keletą metų čia veikusį klubą „Satta“ – savitu charakteriu pasižymėjusią jaunimo sueigų erdvę (taip pat žinomą ir dėl vasarą vykusių festivalių po atviru dangumi „Satta Outside“). Šių eilučių autoriui tą vakarą teko malonumas pristatyti perklausos seansą, kurio įrašą jis parengė inspiruotas danų garso menininko Jacobo Kirkegaardo instaliacijos „Be pavadinimo. Juodas metalinis kvadratas“. Audiokoliažas asociatyvia logika kalbėjo juodojo kvadrato abstrakcijos suponuojamomis temomis bei savireferentiškai nurodė į citatų karpinių principą, naudotą amerikiečių rašytojo, kontrkultūros guru Williamo S. Burroughso –­ pagrindinės šio asociatyvaus komentaro figūros (greta britų radijo režisierės Delios Derbyshire, rašytojo Hunterio S. Thompsono, mokomųjų filmukų apie metalus bei matematines lygtis garso takelių). Archyvinių garso takelių koliažui antrino videoprojekcija, tamsoje blyškiai rodžiusi Kirkegaardo atrinktus instaliacijos fotodokumentacijos fragmentus. Ko gero, pati atraktyviausia festivalio programos dalis –­­­­ menininkės Aistės Noreikaitės pristatytas instrumentas-šalmas. Vilkėdama kone kosminiu kostiumu menininkė demonstravo skirtingas būsenas, kurias šalmas, apgobdamas menininkės galvą, kompiuteriu vertė į subtilių, skaitmeniškai generuojamų sinusoidinių dažnių skambesį. Seanse racionalių, emocinių būsenų paletės buvo verčiamos į garsą. Menininkei medituojant šių būsenų niuansus, joms buvo priskiriamos tam tikros matematinę ir fizikinę išraišką turinčios reikšmės, dėl garso bemat tampančios sensoriškai patiriamomis abstrakcijomis. Nors ir šis pasirodymas pratęsė hipnotizuojantį vakarą, vienas pagrindinių jo kozirių buvo pramoginis žaidybiškumas, lengvas flirtas su nuoširdžios nuostabos ištikta auditorija. Šiuose lengvabūdiškuose technofuturistiniuose etiuduose būta ir kažko jaunatviškai erotiško. Technošamaniškas svečių iš Italijos dueto „FillintheGap“ – Rubeno Brovidos, Stefano Sgarbi – pasirodymas sujungė skaitmeninių ir analoginių garsynų visatas. Čia netrūko tiršto, „nešvaraus“, triukšmingo skambesio, per gyvą pasirodymą organizuojamo į struktūrišką improvizaciją, retsykiais išsiplėtojančią į darnius melodinės prigimties sąskambius. Dueto pasitelkti modulinio sintezatoriaus generuojami garsynai gyvai apdoroti ir skaitmeniškai. Tai buvo justi. Technologijų estetikos požiūriu, pasirodymas taip pat atrodė skoningas: „instrumentų komplektą“ sudarė kompaktiškas sintezatoriaus lagaminėlis iš keleto segmentų (dekoruotas simetriškai išdėstytomis žvitriomis lemputėmis bei spalvotais miniatiūriniais laideliais) bei dueto partnerio „operuojamas“ nedidukas midivaldiklis, prijungtas prie „klasikinio nešiojamojo kompiuterio“. Nepaisant technologiškos improvizacijos prigimties, buvo justi tiesioginis emocinis atlikėjų kontaktas, o tai pasirodymui teikė ir šiokio tokio muzikalaus teatrališkumo.

Kūrinių meninė kokybė yra neabejotinas festivalio programos bruožas. Ją taip pat papildė ir teminis programos vientisumas bei pasirinktų estetinių, stilistinių akcentų tarpusavio darna. Vietos pasirinkimas, man regis, ne tik padėjo realizuoti konceptualias festivalio organizatorių bei dalyvių idėjas, bet ir atskleidė visas jas siejantį principą: kamerinei elektroninei bei elektroakustinei muzikai vieta, kontekstas, laikas ir atmosfera yra gyvybiškai svarbūs faktoriai, į kuriuos būtina atsižvelgti norint subtiliai atverti čia slypintį potencialą. Ši santūri sėkmė liudija ir „nefasadinį“ festivalio komandos profesionalumą, kuris dar ne visų įvertintas.