Paprašytas parašyti apie kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus kūrybą jo 80 metų jubiliejaus proga, sveikinu maestro ir nuo savęs keliu kuklų tostą. Žvelgdamas į mano stalą nuklojusią gausią kompozitoriaus diskografiją bei mintyse dar kartą perversdamas jo kūrybą apmąstančių muzikologinių ir kultūrologinių tekstų fragmentus, jaučiuosi kaip ilgos tostų eilės uodegoje likęs, pasisakymo sulaukęs šventės prelegentas. Kiekvienam tokioje situacijoje pabuvojusiam žinoma, kad šiais atvejais didžioji retorinių kozirių dalis paprastai jau būna mesta ir dauguma netgi originaliai atrodžiusių minčių jau išsakyta. Na, o kalbant rimčiau, turint omenyje kompozitoriaus svarbą Lietuvos šiuolaikinės muzikos kontekste, reikia pripažinti, kad net ir neįpareigojantis trumpos apžvalgos žanras meta rašančiajam su atsakomybe susijusių iššūkių.
Tad pirmiausia pasidalysiu informacija, kad rugsėjo 12–14 dienomis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įvyks 43-ioji tarptautinė Baltijos muzikologų konferencija, šiemet skirta Broniaus Kutavičiaus jubiliejui (daugiau informacijos –­ Muzikos informacijos ir leidybos centro interneto svetainėje www.mic.lt). Konferencijos kontekste numatoma ir retrospektyvinė kompozitoriaus kūrybai skirta koncertinė programa.
Retrospektyviai kalbant apie Broniaus Kutavičiaus kūrybą, be abejo, pirmiausia reikėtų paminėti didžiąsias oratorijas „Panteistinė oratorija“ (1970), „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978), „Iš jotvingių akmens“ (1983), „Pasaulio medis“ (1986), „Magiškas sanskrito ratas“ (1990). Istoriniu požiūriu visos jos svarbios ne tik kaip didžiuliai įvykiai šiuolaikinės muzikos pasaulyje, bet ir kaip pastangos steigti kultūrinį identitetą. Šios „pagoniškosios oratorijos“ 8-uoju, 9-uoju dešimtmečiais modernia kalba artikuliavo archaikos ilgesį, kūrė romantišką jos mitologiją, steigė mitu ir liaudies tradicijomis mintančios kultūrinės vaizduotės formas. Archetipinės sąmonės pavidalai jose apsisiautė sudėtinga simbolika ir reiškėsi ritualizuotomis misterijomis. Kaip pabrėžia muzikologai, kompozitoriaus auditorija anaiptol nebuvo anonimiška. Čia būta aiškaus kreipinio ir tas kreipinys buvo laiko kultūrinio konteksto veikiama kolektyvinė sąmonė bei jos tapatybė.   
Viktorija Daujotytė, rašydama apie tai, kas tarytum esmingiausia šioje didžiųjų, kone epiškų formų Broniaus Kutavičiaus kūryboje, pasitelkia preformos sąvoką: „Šia laisvai, neįpareigojamai pasirinkta sąvoka (lot. praeformo – iš anksto suformuoju) siekiama pasiaiškinti tai, kas Broniaus Kutavičiaus muzikoje sudaro lyg kokį karkasą ar stuburą, stipriai veikiantį pastovumu, inspiratyvumu. Bandyčiau šį pastovumą įkūnijančias preformas sieti su gyvenamojo pasaulio jutimiškumu, juslingumu.“ Išties besiklausant, pavyzdžiui, sutartinių pagrindu sunertų, tarsi magišku ratu besisukančių atsikartojimų, šūkčiojimų, poetiniais įvaizdžiais tirštų akcentų, patenkant į erdvėje besiskleidžiančios, teatrališkos, visa apimančios misterijos paslapties šerdį, ištinka rituališko grįžimo į gamtinio bei kultūrinio gyvybiškumo preformas jausmas. Oratorijų kompozicijoje esama kažko gaivališko, nesuvaldyto, nuolat skaidomo ir jungiamo, tarsi pirmapradę tylą sodriai užpildytų masėmis judantys ir dėl to gyvybės srautus atliepiantys garsynai. Iki-modernios sąmonės paieškose, žinoma, esama nemažai moderniosios romantikos apraiškų. Tačiau paslaptis ir ne archeologinis, o iš archetipą kontempliuojančios modernios vaizduotės kylantis kūrybinis impulsas oratorijoms suteikia papildomos įtaigos.
Broniaus Kutavičiaus kūrybos simbolinis laukas platus. Tai liudija keturių dalių oratorija „Jeruzalės vartai“, kurioje archajiškų formų link besiskverbianti vaizduotė priartėja prie įvairių pasaulio tautų muzikinio paveldo. Savąja simbolika, be abejo, šis kūrinys kur kas artimesnis žydiškosios-krikščioniškosios kultūros pasaulėjautai. Broniaus Kutavičiaus kūryboje multikultūrinės aspiracijos svarbios ir kitiems jo kūriniams. Pasak Lino Pau­lauskio, „Kūrinio „Praeities laikrodžiai II“ dideliam ansambliui formą bei plėtotę persmelkia metaforizuotas japoniškų sodų įvaizdis, kompozicijoje „Ten toli, iki vidurnakčio“ penkiems saksofonams bei penkiems styginiams yra atkuriama indiškų saulėlydžio ragų nuotaika bei skambesys. „Medžių kovoje“ balsui ir kameriniam ansambliui kompozitorius naudoja senuosius Taliesino ir Llywarcho keltų tekstus ir pačią partitūrą konstruoja pagal senųjų keltiškų kapaviečių akmeninių kryžių formas“.   
Šiuolaikinėje muzikoje esama nemažai sričių, kuriose, turėdami omenyje lietuviškąjį kontekstą, Bronių Kutavičių galėtume vadinti pradininku. Viena ryškiausių – minimalizmas. Šioje, ko gero, įtakingiausioje (ar vertėtų sakyti „populiariausioje“) XX a. antrosios pusės šiuolaikinės akademinės muzikos stilistikoje susiformavo savi kanonai, nemažai individualių ar netgi kolektyvinių stilistinių porūšių. Amerikietiškojo repetityviojo minimalizmo atstovai Terry’s Riley’s, Steve’as Reichas ar Philipas Glassas ar sakralinės muzikos kompozitoriai, vadinamieji „sakralieji minimalistai“, Henrykas Góreckis, Arvo Pärtas bei kiti, kaip pabrėžia muzikologė Vita Gruodytė, sugebėjo universalizuoti savąją muzikinę kalbą, kas leido jiems sulaukti tarptautinio populiarumo bei komercinės sėkmės. Broniaus Kutavičiaus repetityvusis minimalizmas dažniausiai grindžiamas sutartinių principu, išlaikant savitą muzikinį skambesį, neatsisakant kitų kompozicinių technikų ar išplėtojant ir kompozicijoje užkoduojant simbolines reikšmes. Antai minimalistinis kūrinys „Metai su žiogu“, kur besi­pinančias ritmiškas styginių melodijas, suskirstytas į 365 taktus, pamažu į save panardina sodrus vargonų skambesys, kur 12 kartų nuaidi varpo dūžiai – tai aiškios, tačiau klausytojui toli gražu neakivaizdžios, nuorodos į metų ciklą. Panašių simbolinę prasmę turinčių kompozicinių niuansų, atsiskleidžiančių matematinėmis variacijomis ar grafine išraiška (kai natų užrašymo būdas tampa kartu ir piešinio sukūrimu), kompozitoriaus kūriniuose pasitaiko neretai.    
Broniaus Kutavičiaus kūryba skleidžiasi pačiais įvairiausiais žanrais – tai oratorijos, operos, kameriniai kūriniai, muzika teatro spektakliams, kino filmams, choriniai kūriniai vaikams ir kt. Nenuostabu, kad kompozitorius tapo kultine šiuolaikinės kultūros figūra ne tik dėl unikalių kūrybinių vizijų, bet ir dėl nuolatinio bendradarbiavimo su įvairiais muzikos kolektyvais bei įvairių meno sričių asmenybėmis. Tad kompozitoriaus jubiliejaus šventės atgarsiai sklinda ir tolokai už Lietuvos muzikinio pasaulio ribų.