„The Global Composition“ konferencija. Trijų kompozitorių įspūdžiai

Šiais laikais madinga ekologijos tema –­ žurnalų, laikraščių ir žinių portalų antraštės mirga nuo santrumpos eko. Ją sutinkame ne tik žiniasklaidoje, kalbant apie žmogaus įtaką aplinkai, bet ir pirkdami maisto ar buities prekes. Tik galbūt kartais pamirštama šio žodžio prasmė... Ekologija –­ tai mokslas tiriantis organizmų santykį su aplinka. Ši mokslo sritis turi daugybę atšakų: agroekologija, vandens ekologija, socialinė ekologija, informacinė ekologija, akustinė ekologija ir t. t.

Viena naujesnių atšakų – akustinė ekologija, tirianti garsovaizdžio (angl. soundscape) ir žmogaus santykį. Šių metų liepos 25–28 d. Dieburge (Vokietija) vyko tarptautinė akustinės ekologijos konferencija „The Global Composition“. Joje dalyvavo žymūs šios srities atstovai: kompozitorius, rašytojas, pedagogas Raymondas Murray’us Schaferis, kompozitorė Hildegard Westerkamp ir daugelis kitų.

Konferencija neapsiribojo vien pranešimais. Joje buvo nemažai diskusijų, meistriškumo kursų ir koncertų. Dėl labai plataus temų spektro kartais kildavo minčių apie pagrindinį konferencijos akcentą: programoje buvo daugiau nei 20 temų, 70 pranešimų. Temos – nuo siaurų akustinės ekologijos sričių iki jos santykio su įvairiais humanitariniais mokslais.

Čia lankėsi ir keli jaunosios kartos kompozitoriai bei muzikologai iš Lietuvos. Įspūdžiais dalijasi kompozitoriai.

„Ear Cleaning“
Lukrecija Petkutė

Didžioji dauguma dalyvių į konferenciją atvažiavo tam, kad pamatytų, išgirstų, galbūt net pabendrautų su didžiuoju akustinės ekologijos „tėvu“ – R. Murray’umi Schaferiu. Todėl nieko nuostabaus, kad į jo vedamas kūrybines dirbtuves „Ear Cleaning“ užsirašė itin gausus būrys smalsuolių.

Iš pradžių R. Murray’us Schaferis sėdinčiuosius auditorijoje padalijo į dvi grupes. Per vieną užduoties dalį vieni veikė „scenoje“, kiti stebėjo, o per kitą – atvirkščiai. Šis principas buvo išlaikytas beveik viso užsiėmimo metu ir tik pačioje pabaigoje vietoje dviejų didelių grupių atsirado penkios mažesnės, kurios per dešimt minučių turėjo sukurti kompoziciją panaudodamos batais išgaunamus garsus, balsą, aplinkoje esančius daiktus bei atlikėjų judesius. Kiekvienos kūrybinės užduoties pabaigoje R. Murray’us Schaferis parodydavo trumpą pavyzdį. Labiausiai įsiminė, kai jis iš laikraščio lapo padarė gniužulą ir paprašė balsu imituoti įsivaizduojamą popieriaus gniužulo atsitrenkimo į stiklą garsą. Visi tai pabandė, tada maestro iš tikro metė laikraštį į stiklą. Paaiškėjo, kad imituodami mes nepagalvojome, kas atsitinka po to, kai gniužulas atsitrenkia į stiklą – krenta žemyn ir sukelia ne vieną, o du garsus.

Man patiko pratimas, kai Schaferis visiems liepė atsistoti nesukeliant jokio garso. Po kelių sunkių bandymų paaiškėjo, kad tai neįmanoma.

„Ear Cleaning“ truko apie valandą, per ją spėjome atlikti penkias užduotis. Pasibaigus laikui atrodė, kad akustinės ekologijos „tėvas“ nuliūdo, nes, matyt, dar kažką norėjo ir galėjo mums pasakyti. Tiems, kurie tokio pobūdžio kūrybinėse dirbtuvėse lankėsi pirmą kartą, visi pratimai paliko didelį įspūdį, pabaigoje iš auditorijos sklido didžiulė entuziazmo banga. Aš asmeniškai tikėjausi iš garsiojo R. Murray’aus Schaferio išgirsti ir sužinoti daugiau.

Garsinis pasivaikščiojimas (angl. Soundwalk) – alternatyvus aplinkos patyrimas
Mykolas Natalevičius

Šis reiškinys atsirado 8-ajame dešimtmetyje ir netrukus ėmė plisti eksperimentinės muzikos renginiuose. Atsirado netgi menininkų grupių, propaguojančių šią veiklos formą. Garsinio pasivaikščiojimo esmė – apie pusvalandį ar valandą trunkantis grupinis pasivaikščiojimas tylint ir dėmesį sutelkiant į aplinkos garsus. Kanadiečių kompozitorius Barry’s Truaxas reiškinį apibrėžia kaip „aktyvų dalyvavimą garsovaizdyje“. Anot menininko, pagrindinis garsinio pasivaikščiojimo tikslas yra paskatinti klausytojus kritiškai klausytis aplinkos garsų ir analizuoti jų pusiausvyrą aplinkoje.  

Konferencijoje šį renginį vedė kompozitorė H. Westerkamp. Vaikščiojome Dieburgo gatvėmis. Pagrindinis įspūdis kyla iš įsiklausymo į paprastus aplinkos garsus, jų dermę ir kaitą. Pavyzdžiui, įprasti žingsniai tampa labai įvairūs keičiantis kelio dangai. Vienaip jie skamba einant asfaltu, kitaip – betono plytelėmis ar smėliu. Įsiklausymas sutelkia mintis, pristabdo įprastą vidinį dialogą ir netrukus imi klausytis aplinkos tarsi muzikos. Garsovaizdis susipina į meditatyvią patirtį.     

Įspūdingiausia šio renginio dalis buvo pasivaikščiojimas cent­rine miestelio gatve skambant bažnyčios varpams. Dėl garso atspindžių varpai tarsi judėjo ore ir buvo sunku nustatyti jų buvimo vietą. Kartais atsirasdavo neįprastas pojūtis, jog viskas skęsta varpų gausme. Pasivaikščiojimą paįvairino improvizuotas apsilankymas bažnyčioje santuokos ceremonijos metu. Garsinį „žygį“ netikėtai nutraukė prapliupęs lietus.

Pasivaikščiojimas buvo papildytas tiek aplinkos, tiek muzikiniais garsais (varpai, vargonai bažnyčioje) – tai skambėjo organiškai ir suteikė įdomių pojūčių dalyviams.

Konferencijos koncertai
Tadas Dailyda

Konferencijos metu galėjome pasidžiaugti keturiais koncertais, muzikantams jie buvo artimesni palyginti su visais kitais konferencijos užsiėmimais. Pirmasis ir paskutinysis koncertai buvo skirti akustinės ekologijos pradininkų kūrybai pristatyti –­ jie bene labiausiai sudomino ir sukėlė įdomių diskusijų.

Pirmajame koncerte girdėjome R. Murray’aus Schaferio Ketvirtąjį styginių kvartetą (1989), kuris nustebino gudriu akustiniu triuku: pradžioje ir pabaigoje buvo galima girdėti atlikėjus, kurių publikai nesimatė, tačiau kurių atliekamos partijos buvo puikiai įsipynusios į ansamblį. Taip klausytojai buvo suintriguoti, ir galbūt sustiprėjo jų pasitikėjimas savomis ausimis. Deja, kiek nuvylė senstelėjusi kūrinio muzikinė stilistika, kuri neturėjo konceptualaus ryšio su minėtu akustiniu triuku.

Kitoks buvo baigiamasis koncertas, kurio didžiąją dalį sudarė H. Westerkamp kūriniai – išskirtinai lauko įrašais grįstos garsinės kompiliacijos be apčiuopiamų sąsajų su tradicine muzikos kalba ar instrumentais. Visos pristatytos kompozicijos reprezentavo tam tikrų pasaulio vietų garsovaizdžius: Kitso paplūdimį Vankuveryje, Delio turgavietes, įvairias šventyklas Indijoje. „Kits Beach Soundwalk“ puikiai perteikė garsinio pasivaikščiojimo paplūdimyje įspūdį, girdint vedančiojo balsą ir vietos garsus, pereinančius iš foninio triukšmo į atskirų garsų visumą. Kitos dvi kompozicijos („Gently Penetrating Beneath the Sounding Surfaces of Another Place“ ir „Attending to Sacred Matters”), taip pat programinės, neišsiskyrė aiškiomis garsinėmis užuominomis, tačiau įvairūs garsų rinkiniai ir jų išdėstymas laike sukūrė kiek muzikalesnį rezultatą.