Ugnė Matulevičiūtė. Keistas grožis

Kada paskutinį kartą gėrėjotės kuo nors keistu? Žiūrėdami trečiąjį „Tvin Pykso“ sezoną? Dalyvaudami sūrio degustacijoje? Aš keistumo grožį tebeatrandu muzikoje ir tas grožis vis palieka pėdsaką manyje. Klausydamasi kūrinio stengiuosi patirti visus jo sluoksnius. Pirmiausiai įvertinu atmosferą, kuri nori nenori žadina pojūčius (tiesa, muzika, nekelianti jausmų – taip pat žanras). Tuomet tyrinėju detales – jos pojūčius aštrina arba švelnina. Detalės kreipia žvilgsnį į kūrinio konstrukciją – instrumentų paletes, motyvus, pauzes, ritmą. Kai muzikos architektonika jau beveik perprasta, prasideda antras žaidimo lygis. Žodžiai (jeigu jų yra) ir jais pasakojamas siužetas. Jei noriu perprasti netiesiogiai perteikiamą istoriją, turiu įsigilinti į kūrinio kontekstą, laikotarpį, subkultūrą, įtakas... Dažniausiai muzikos klausymąsi baigiu skaitymu – interviu ar tekstu apie autorių, jo išpažįstamą filosofinę kryptį, idėjas, apie kitus įgyvendintus ir neįgyvendintus sumanymus. Taip pamažu atsiskleidžia kūrinio gylis – suprantu, ar teks vilktis naro kostiumą, ar pakaks pasiraitoti kelnes. Tik tuomet klausausi antrą kartą – nebegalvoju, tik jaučiu ir taip iš naujo patiriu kūrinį. Šis procesas teikia malonumą.

Nuo 2016 m. Amsterdame vyksta keistai muzikai dedikuotas festivalis, ypač vertinamas melomanų ir muzikos entuziastų. „Strange Sounds from Beyond“ – dvi dienas ir tris scenas apimantis renginys, kuriame pasirodo gyvo garso grupės, alternatyvios elektroninės muzikos kūrėjai bei didžėjai, jų muzikos kolekcijoje apstu netradicinių garsų. Festivalio organizatoriai teigia norintys sunaikinti žanrų ribas ir pakeisti įsigalėjusias sąvokas, kuriomis apibūdinama gera muzika, na, ir pasiūlyti muzikos scenai daugiau intrigos ir nebanalių konceptų. Gal prisimenate pasakojimą apie Ganos žvaigždę Ata Kaką („Literatūra ir menas“, 2018-05-18, Nr. 14) – šis atlikėjas buvo pirmojo festivalio žvaigždė. Pasirodysiančių kūrėjų sąrašą verta patyrinėti įdėmiau ir greitai atrasti šį tą artima širdžiai. Keista muzika dažnai būna įkvepianti ir, tiesą sakant, nebūtinai dėl garso takelio, galbūt dėl jos autoriaus – dėmesį prikaustančios asmenybės. Taip, žiūrint trumpus festivalio filmukus, kuriuose pristatomi pasirodysiantys atlikėjai, įvyko mano pažintis su DJ Marcelle. Ikonine olandų didžėja, primenančia mylimą tetulę, kurios namų lentynos nukrautos uogienių stiklainiais... O iš tiesų ten 20 tūkst. vinilų. Kitas atlikėjos pseudonimas – „Another Nice Mess“ („Dar viena maloni netvarka“) tiksliai apibūdina jos braižą ir muzikos filosofiją. Įkvėpta Fluxus ir dada idėjų, jaunystės tarp 8 dešimtmečio pankų, DJ Marcelle groja tai, kas žengia į nepaliestas teritorijas. Keliuose interviu atlikėja Berlyno ir Niujorko bendruomenę, aktyviai dalyvaujančią vakarėlių kultūroje, išdrįsta pavadinti siauro mąstymo – anot jos, šiuose didmiesčiuose klesti pernelyg konservatyvi muzikos scena, o jos sustabarėjimas tapo pavyzdžiu, „kaip viskas turi būti“. DJ Marcelle manymu, tarp muzikos entuziastų per mažai įsigalėjusiems kanonams drįstančių pasipriešinti žmonių. Kol bendraamžiai džiaugiasi artėjančia pensija, ši moteris lieka viena produktyviausių Olandijos alternatyviosios muzikos kūrėjų, o pastarųjų 15 metų kelionėse po geriausius pasaulio klubus jos pasirodymai kaskart surenka klausytojų jūrą – visi lieka priblokšti atlikėjos energijos, gaivališkumo, išskirtinės muzikos selekcijos ir itin profesionalios grojimo technikos.

Kitas muzikos gurmanų restoranas veikia feisbuke. Čia įsikūręs forumas, festivalį primenančiu pavadinimu „Strange Music from Beyond“. Jame kasdien paskelbiama bent 10 dėmesio vertų keistos muzikos įrašų, kuriais dalijasi itin marga tarptautinė bendruomenė. Forume knibžda muzikos iš pasaulio pakampių – įdomu matyti, kaip, pavyzdžiui, australai žavisi atradę estų dainininkės ir poetės Velly Joonas vinilą „Stopp, Seisku aeg!“ iš 9 dešimtmečio. Tai išties įspūdingas kūrinys – minimalistinė, kruopščiai suręsta estiška soul muzika, turinti šiek tiek nukopijuotų (arba pasemplintų) natų iš Amerikos soul muzikos dievaičių (tarkim, D’Angelo). Tiesa, albumą išgirdusi pirmą kartą ėmiau naiviai skėsčioti rankomis – tai amerikiečių dievaičiai pasiskolino šį tą iš estų! (Gal pasireiškia noras apginti mažesnį?) Estiškai įdainuotas kūrinys skamba ypač šiltai ir autentiškai.

„Strange Music from Beyond“ grupėje pasisekimo sulauktų ir mūsiškiai „Rokfeleriai“, kurie, įkvėpti Gintaro Grajausko idėjų ir tekstų, Lietuvoje bene vieninteliai kūreno poetiškos funk muzikos ugnį. Įdomumo dėlei grupėje pasidalinau Šarūno Nako kūriniu šešiems pianinams „Merz Machine“. Šis vieno garsiausių šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių kūrinys atitinka visus keistos muzikos kriterijus. Jis išprovokuoja „keistą“ mintį – būtent tokia keista lietuviška muzika gali tapti pagrindiniu ir reprezentaciniu šalies eksportu. Prieš porą dienų gavau dovanų suvenyrą iš Seimo – dvi mažas medines klumpes-raktų pakabuką su Seimo ženklu ant šono... Drįstu teigti, jog vietoj tokių suvenyrų būtų galima dovanoti panašios keistos muzikos įrašų. Pirma, jie būtų itin paklausūs, antra – kurtų intriguojantį valstybės portretą, trečia – keistos muzikos klausytojai labai vertina unikalius motyvus, pavyzdžiui, folklorą – todėl taip galima būtų pagerbti ir pasauliui pristatyti net kultūrinį paveldą. Be jau minėto Š. Nako, eksportuočiau ir Bronių Kutavičių, grupę „Argo“, Giedrių Kuprevičių, Matisse, Teisutį Makačiną, jau tapusį kone meinstrymu, jaunojo menininko Simono Nekrošiaus kūrybą ir daugelį kitų...

Jono Rose’o projektas „Puikiosios tvoros“
Jono Rose’o projektas „Puikiosios tvoros“

Kartais užtenka netikėto konteksto ar naujoviškos formos, kad keistos muzikos kūrinys šautų išsyk į keisto grožio skalės viršūnę. Pasidžiaugti neįtikėtinai keistais muzikos klipais, perpus sulėtintais J. S. Bacho koncertais, hipnozei skirta muzika, juokingomis ištraukomis iš tolimiausių pasaulio kraštų muzikinių televizijų galima kitame feisbuko forume „Visions“. Čia svarbus ne tik garsas, bet ir vaizdas, kūrinys kaip hepeningas. Rašydama apie tam tikrą muziką ne tik jos klausausi, bet ir ją „žiūriu“. Pastarąjį pusvalandį stebiu, kaip grojama smičiumi braukiant per vielinę tvorą... Tai garsaus australų smuikininko Jono Rose’o 1983 m. Australijoje pradėtas projektas „Puikiosios tvoros“. Nuo to laiko menininkas grojo reikšmingiausiomis viso pasaulio tvoromis: tvora, skiriančia JAV ir Meksiką, sienomis Izraelyje, Suomijoje ir kt. „Tvoros yra nesustabdomos. Kaip visi žinduoliai, žymintys savo teritoriją, žmogus apsitveria ribomis, kurios įgalina suvokti išskirtąjį žemės plotą tarsi vienintelį savą pasaulį, kuriuo reikėtų rūpintis. Tvoros primena nesibaigiančią kovą sukultūrinto pasaulio prieš laukinį, grynaveislio prieš natūraliai kintantį, besivystantį būvį. Tik dabar žmonės pamažu bando savo asmenybės dualumą versti vieniu, ieško kontakto su gamta.“

Tamsųjį sezoną išgyvensite, jei pasiduosite smalsumui – įdomu, kur jis jus nuves? Nujaučiantiems, kad keista muzika gali praturtinti kasdienybę, siūlau judėti pagal nuorodas šiame tekste. Jeigu pavyks džiaugtis keistu grožiu, visas pasaulis turėtų tapti daug patrauklesnis – juk aplinkui tiek daug keistumo... Jeigu nepasiseks, nieko tokio – gebėjimas pastebėti grožį treniruojamas kaip raumuo.

 


Iš 3668 žurnalo (2018-11-18 19:38:20)
Draugai