Ugnė Matulevičiūtė. „Yucatanas“: oazė ant kampo

Flora prasideda po žeme – šaknys minta čia esančiomis gėrybėmis ir sėklos ima dygti. Gėlė išsiskleidžia ir stebina žiedu, tačiau esmė – šaknys, nes tik dėl jų... Taip ir kultūros gyvybiniais syvais gali būti andergraundas. Barai ir klubai gali tapti salomis, auginančiomis jaunus atlikėjus, suteikiančiomis laisvę idėjoms ir sceną joms įkūnyti. Pasiryžimas sukurti tokią vietą miestui suteikia gyvybės.

Šios kultūrinės misijos drąsiai ėmėsi iš Meksikos į Lietuvą atvykęs Horacio Medina Delgado, Pylimo ir Islandijos gatvių sankirtoje įkūręs „Yucatan Bar“ – alternatyvios muzikos klubą ir turbūt vieną svarbiausių kūrybiškų susitikimų erdvių ne tik Vilniuje. Šį mėnesį „Yucatanas“ pradeda jau penktuosius gyvavimo metus, o tai puiki proga minėti jį geru žodžiu.

Mindaugo Rimavičiaus nuotrauka

Po „Yucatano“ iškaba – keli laipteliai. Atidarę medines pusrūsio duris, patenkate į erdvią patalpą. Ant sienų žiba spalvoti stikliukai, lenktas baras palieka vietos šokių aikštelei ir aukštiems stalams. Auga dvi didelės jukos – juk esame „Yucatane“. Po nulinkusiomis augalų šakomis, ant komodos, kurią Horacijui šeima atplukdė iš Meksikos kaip kalėdinę dovaną, stovi didžėjaus pultas. Šis kambarys vadinamas „Bar Stage“, čia visą savaitgalį groja muzika. Už sienos – susitikimams skirtas „Dining Room“: sofos, foteliai, staliukai. Raudonais, geltonais ir mėlynais prožektoriais apšviestos sienos, ant kurių kur ne kur užklijuotos turkio spalvos plytelės – tai pokalbių erdvė. Pro sunkias duris patenkama į rūkymo kiemelį, per didelius renginius didžėjai groja ir čia. Trečiasis „Yucatano“ kambarys „Extension“ – tai ilgo koridoriaus atskirta patalpa su puikia akustika. Dažniausiai čia vyksta gyvo garso pasirodymai, būna sausakimša ir karšta.

„Yucatane“ groja elektroninė, eksperimentinė, new wave ir ambient muzika, kokią retai išgirsi kituose klubuose. Žinios ir gandai apie čia vykstančius renginius sklinda tarp bendraminčių, iš lūpų į lūpas. „Atradau „Yucataną“ kaip ir daugelis – beslampinėdama. Būna vietų, kuriose žmonės save praranda, o būna tokių, kuriose atranda, – su „Yucatanu“ man atsitiko būtent taip.“ Čia pasirodo puikūs atlikėjai, kai kurie tiesiog mėgaujasi muzika ir neturi jokio noro išgarsėti, net nemato reikalo susikurti paskyros muzikos dalijimosi platformose arba socialiniuose tinkluose. Gyvuoja ir netikėtos muzikinės iniciatyvos, pavyzdžiui, trečiadieniais vykstantis renginys „Open Channels“. Elektroniniu paštu galima vakarui rezervuoti laido kištuką ir prie jo prisijungus instrumentą, mikrofoną arba elektroninį muzikos prietaisą kartu su kitais dalyviais improvizuoti eksperimentinės muzikos sesijoje. Horacio teigia siekiantis, kad „Yucatanas“ taptų kuo atviresnis ir kitoms meninėms idėjoms: įvairių disciplinų kūrėjai galėtų čia rengti savo parodas, pasirodymus ir groti mėgstamą muziką. Jis stebisi, kad Lietuvos klubuose ribojamas lankytojų amžius – komerciniai klubai dažniausiai laukia 22–35 metų lankytojų, o „Yucatane“ galima sutikti ir šešiolikinius, ir solidžius žmones iš kategorijos 50+.

Kadangi alternatyvi elektroninės muzikos auditorija nėra gausi (nors vis gausėjanti), klubas lankytojams nuolat turi pasiūlyti ką nors nauja. Iš tiesų vos sauja Vilniaus melomanų yra pagavę Vakaruose siaučiančią madą ieškoti mažai žinomų, bet autentiškų, unikalių dalykų. Minios čia vis dar seka garsius vardus. Horacio svarsto, kad jeigu plačiai auditorijai nežinomas kūrėjas pasirodytų „Siemens arenoje“, tai su geru vadybininku į pasirodymą galima būtų sukviesti šimtus žmonių. Tačiau maži barai ir klubai dažnai tiesiog neturi laiko galvoti apie reklamą, tad muzika savaime tampa pagrindiniu masalu.

Idėja sukurti andergraundinės kultūros centrą brendo kone 20 metų. Horacio anksti pradėjo domėtis kultūriniu gyvenimu: gimė Meksiko priemiestyje; kai buvo devynerių, jo dėdė vedė kinę, ir jos tėvo restorano antrajame aukšte pradėta rengti kino peržiūras, koncertus, spektaklius. Dėdės „klube“ lankydavosi daug atlikėjų, vėliau tapusių garsenybėmis. Kitoje gatvės pusėje ūžė baras, kuriame grodavo hi-energy muzika, į jį rinkdavosi įvairių subkultūrų žmonės – 9 dešimtmečio elektroninės muzikos scena tiesiog klestėjo. Jos įkvėpti, Meksiko jaunuoliai patys pradėjo ieškoti negirdėtos muzikos ir ją groti DJ selekcijose. Vienas tokių buvo Horacio brolis, kuris pasirodymams nuomodavosi klubus arba grodavo draugų namuose. Domėtis muzika sūnus skatino ir tėvas. Horacio prisimena, kad su draugais buvo sukūręs grupę, kurioje pusbrolis Julio grojo būgnais, bet netrukus muzikuojantys draugai išsivažinėjo – kas studijuoti, o kas – pasižvalgyti po pasaulį. Horacio išvyko į Kanadą, o nauji kultūriniai kontekstai jam atskleidė ir muzikos formų įvairovę. Po poros metų persikėlė į Europą, daug keliavo, o paklaustas, kaip atrado Baltijos kraštus, juokiasi: akis užkliuvo už keistai skambančių šalių pavadinimų. Tuomet pasidomėjo regiono istorija ir atvažiavo – tiesiog iš smalsumo. Lietuvoje Horacio sulaikė įdomi muzikos scena – „Satta“ klubas ir legendinis festivalis, tuo metu buvęs pagrindiniu šiuolaikinės elektroninės muzikos įvykiu.

Atsidūręs Lietuvoje Horacio pajuto, kad būtent čia gali įkurti andergraundinės kultūros centrą. Idėja pasidalijo su pusbroliu Julio. „Ar tikrai nori atidaryti barą Vilniuje? Čia visiškai tuščia“, – juokiasi Horacio, prisiminęs pusbrolio žodžius, kai sekmadienio popietę jie pirmą kartą kartu vaikštinėjo miesto gatvėmis. Galiausiai apsisprendė. Horacio pasakoja, kaip pradėjo idėją įgyvendinti nuo nulio. Negalvojo, ar ši veikla atneš pelną, nesilaikė jokio išankstinio plano, metus ieškojo tinkamų patalpų. Baras įsikūrė buvusiame kinų restorane Vilniaus centre. Horacio prisimena, kaip buvo keičiamos 40 metų senumo elektros instaliacijos, nuo sienų gramdomas priskretęs chinese food aliejus. Tačiau sumanymas pamažu realizavosi ir su kaupu pateisino lūkesčius – dabar tai viena pagrindinių alternatyvios kultūros vietų Lietuvoje. Tiesa, pastatą neseniai įsigijo naujas savininkas, todėl viltingai tikimasi, kad klubo konceptas bus suprastas ir išsaugotas.

„Yucatanas“ tapo erdve, atvira idėjoms. Daugelis muzikos klubų su atlikėjais pasirašo sutartis, draudžiančias groti kitose erdvėse, – esą taip vieta paverčiama traukos tašku. Horacio tik gūžteli pečiais: „Kadaise tvirtai apsisprendžiau, kad atlikėjas yra laisvas ir pats renkasi, kur nori groti. Kiekvieno klubo, kiekvienos scenos atmosfera yra kitokia, todėl skirtingose vietose skamba skirtinga muzika. Kodėl atlikėjas negalėtų groti įvairios jam patinkančios muzikos?“ Baro atmosfera įkvėpta 9 dešimtmečio MTV kanalo. Tų laikų muzikos klipai ir gyvo garso koncertai buvo nesuvaržytos dvasios. Atlikėjams nereikėjo nei savo, nei prodiuserinės kompanijos logotipo virš scenos – muzika buvo pasirodymo esmė. Garsą papildydavo tik kietos dekoracijos. Horacio sako, kad jeigu sukuri vietą, kurioje griežtos taisyklės neužkerta kelio laisvai saviraiškai, į viską žiūri ne per daug rimtai, tuomet žmonės jaučiasi gerai, tarsi namuose.

Dažnai į „Yucataną“ užsukantiems patinka eksperimentuoti. Tai kartais sukelia įvairiausių nesusipratimų (tiesa, jie jau nieko nebestebina ir yra virtę vietos vizitine kortele), bet lygiai taip pat pateikia ir aibę malonių atsitiktinumų, kuriuos anglai meiliai vadina „serendipity“. Apie tai kalbame su Kotryna Briedyte, „Yucatane“ kuriančia dekoracijas ir kuruojančia renginius. Kotryna juokiasi: „Vietoje, kur disciplinos nedaug, natūraliai tampi tarpdisciplininiu veikėju. „Yucataną“ nuolatos tyrinėju, tas tyrimas (dažnai labai subjektyvus) yra mano kūrybos čionai pagrindas.“ Nors atlikėjams už pasirodymus daug mokėti nėra jokių galimybių, atlygis skaičiuojamas įspūdžiais. Paklausta, kodėl, jos manymu, „Yucatanas“ nėra labai pelningas, Kotryna atsako, kad tai lemia vadovų intencijos: „Ši vieta nesiekia būti komercinė, jei būtų kitaip, ji prarastų dalį savo specifikos ir žavesio.“ Apie pinigus užsimena ir Horacio, esą išgyventi su nedideliu biudžetu yra tikras iššūkis, bet sykiu ir labai įdomi patirtis. Toks modelis apsaugo nuo rutinos ir skatina nuolatos kurti.

Horacio jaučiasi dėkingas atlikėjams, kad jie pasirodo „Yucatane“, – pasak jo, tai pats didžiausias klubo idėjos palaikymas. Taip pat džiaugiasi baro publika – ji labai kantri ir atvira, dėmesingai sutinkanti debiutuojančius kūrėjus, leidžianti ant scenos vykti kūrybiniam procesui. Kviesdamas atlikėjus groti „Yucatane“ Horacio su jais kalbasi ir bando pajusti, kaip pats sako, energiją – tada tampa aišku, ar viskas klostysis gerai. Galbūt todėl didžiausią įspūdį yra palikę tie kūrėjai, kurie ne tik grojo gerą muziką, bet stebino kaip asmenybės. Pavyzdžiui, grupės iš Rusijos – „Awott“ ir „Group A“ – dalijosi įdomiausiomis kultūrinėmis patirtimis ir istorijomis. Berlyniečiai „Hunleff“, grojantys eksperimentinę elektroninę muziką, taip pat buvo šiltai bendraujantys žmonės. Su belgu Maoupa Mazzocchetti, grojusiu „Yucatane“ prieš mėnesį, pasirodymas buvo derinamas net du mėnesius – galiausiai atlikėjas į klubą apsisprendė atvykti, išgirdęs draugų pasakojimus – esą tai unikalios atmosferos muzikos erdvė, o jų pasaulyje mažai belikę... Būtina paminėti ir lietuvį Matą Aerobicą, dabar kuriantį DIY kultūros centrą Naujojoje Vilnioje – jo palaikymas ir iniciatyvos visada buvo „Yucatano“ kuras.

Beje, puse lūpų užsimenama, kad „Yucatanas“ duris atvers ir rytais – galbūt siūlys meksikietiškus pusryčius?


Iš 3656 žurnalo (2018-05-01 14:14:34)
Draugai