Neabejoju, kad žodis „festivalis" daugeliui asocijuojasi su muzika, gamta, saule ir kitais šviesiais dalykais. Tačiau tik ne man, kasmet nekantriai laukiančiam visiškai kitokio šio žanro renginio, vykstančio žiemos sukaustytame mieste ir persmelkto industrinio triukšmo bei tamsos.

„Speigas" yra ne tik vienas įdomiausių, konceptualiu ir techniniu požiūriu labiausiai išbaigtų renginių, bet ir didžiausias tęstinis radikaliai alternatyvios elektroninės muzikos įvykis, tvirtai įsišaknijęs šiuolaikiniame Lietuvos (sub)kul­tūriniame lauke. Festivalis, atsižvelgus į mūsų šalies dydį, iš tiesų suburia nemažą auditoriją ir, neabejoju, tampa vis labiau žinomas ne tik tarp pogrindžio veikėjų, bet ir tarp institucinėje plotmėje aktyviai veikiančių menininkų bei kuratorių.

Etatiniu „speigininku" tapau ne be reikalo. Labiausiai mane patraukęs šio renginio ypatumas tas, kad sugebama išlaikyti koncepciją ir tuo pačiu nenusibosti alternatyvios muzikos gerbėjams. Organizatoriai kasmet pasiūlo kažką nauja: erdvė ar miestas, kur koncertuojama, naujausias tendencijas atliepiantis žanras ar unikalus kviestinis atlikėjas iš užsienio, netikėtas techninis niuansas ar organizacinis sprendimas. O ką jau kalbėti apie pačių renginyje pasirodančių menininkų ir muzikantų staigmenas.

Tiesa, masiniu šio festivalio tikrai nepavadinsi, mat tūkstančiai žmonių čia nesusirenka. Naujų smalsuolių tikriausiai užklysta kasmet, tačiau negausiai, kadangi renginio lankomumas per visus šešerius metus išlieka panašus. Ne išimtis ir praėjusį savaitgalį (vasario 5–7 d.) praūžęs „Speigas".

Šiais metais festivalio renginių ciklas išsiteko dviejose Vilniaus vietose: Šiuolaikinio meno centre, kuriame buvo skaitomos paskaitos ir koncertavo svečias iš Prancūzijos Pierre'as Bastienas, ir kultūros bare „Kablys", kur vyko pagrindinis koncertas, pritraukęs gausiausią lankytojų būrį. Visos erdvės išnaudotos vykusiai, o įrengtos jaukiai ir kūrybingai. Jokios dekoracijų pompastikos –­ tik tikslingai ir originaliai panaudotos minimalistinės priemonės. Pavyzdžiui, „Kablio" sienos padengtos glamžytu juodos spalvos kartoniniu popieriumi ir apkabinėtos nedideliais kineskopiniais televizoriais, rodančiais nespalvotus judančius vaizdus, primenančius eksperimentinį filmą.

Nudžiugino tai, kad organizatoriai dar labiau išplėtė edukacinę festivalio dalį. Tiesa, ateityje šią sritį būtina tobulinti, mat paskaitos tik iš dalies pateisino lūkesčius (galbūt jie buvo per dideli tokio pobūdžio renginiui). Nors ir turiningos pažintiniu atžvilgiu, jos stokojo konceptualaus turinio, retorinio ir apskritai performatyvaus išbaigtumo. Auditorijai rodyti vaizdo klipus ir leisti muziką visa tai paįvairinant trumpais komentarais ar papasakoti savo hobio peripetijas gali kiekvienas.

Ko negali kiekvienas, tai surengti du koncertus, kuriuose būtų sudarytos visos sąlygos maloniam, jaukiam, patogiam muzikos klausymuisi, jos kontempliacijai arba, priešingai, energingiems šokiams ir nutrūktgalviškam šėlsmui. „Aghartos" komanda su Armantu Gečiausku priešakyje šiuo požiūriu padirbėjo tiesiog puikiai. Klausantis atšiaurios muzikos jaustis šiltai – štai kokia buvo manoji „Speigo" patirtis.

Vienas įsimintiniausių – pagrindinio kviestinio svečio, prancūzų menininko Pierre'o Bastieno pasirodymas. Muzikantas įvairiais būdais sintetina garso meno ir elektroakustinės muzikos diskursus, unikaliai jungdamas senąsias medijas su naujosiomis. Jis plačiai žinomas dėl savadarbių mechaninių įrenginių, kuriuos originaliai pasitelkia gyvuose pasirodymuose ar instaliacijose.

P. Bastienas sugebėjo ne tik patraukti savo grojama muzika, bet ir įtraukti ant ŠMC kino salės ekrano projektuojamais nespalvotais dokumentiniais vaizdais, persidengiančiais su realiu laiku filmuojamais atlikėjo įtaisais. Mačiau ne tik, kaip jais yra grojama, tačiau ir tai, kaip jie pasirodymo metu kalibruojami, modifikuojami, surenkami ir išrenkami. Visa tai suteikė netikėto gyvumo. Nors dažnai matome instrumentus, kuriais yra muzikuojama, tačiau retai kada pastebime skambesiui itin reikšmingus techninius aspektus. Šiuo atveju neatkreipti į juos dėmesio buvo neįmanoma.

Prancūzų menininkas savadarbiu pučiamuoju išgavo įvairių džiazą primenančių skambesių, čirpino stygas, užsiėmė ir perkusija, ekrane būgnus mušant XIX a. ansamblio būgnininkui su fraku bei cilindru. Akustinis ir elektroninis skambesys, gyvas muzikos atlikimas ir jos reprodukcijos mechaninis ir kompiuterizuotas instrumentarijus, eklektiškas ir organiškas garso bei vaizdo ženklų komponavimas – tai performatyvios, estetinės ir techninės prieštaros, kurias menininkas savo pasirodyme ne tik derino, bet ir suderino.

Patirčių įvairovės atžvilgiu išsiskyrė ir visapusiškai kokybiškas pagrindinis festivalio koncertas, kuriame elektroninę ir elektroakustinę eksperimentinę muziką grojo ne tik Lietuvos, bet ir Danijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos atlikėjai. Dėl ribotos šio rašinio apimties negaliu leistis į išsamesnį kiekvieno jų aptarimą, tačiau galiu patikinti, kad visi jie – kūrybingi, savaip įdomūs, o jų pasirodymai pavykę.

Ypač pasiteisino sprendimas į programą įtraukti performansus. Vienas jų publikai buvo demonstruotas be muzikos (Vaidos Tamoševičiūtės ir Dainos Pupkevičiūtės duetas), kitas įtarpintas standartiniame garso meno pasirodyme ir grakščiai sumišęs su muzikiniu eksperimentavimu (Benas Šarka ir Katinėlis Tomis), galiausiai netikėtas trečiasis (A.Gečiauskas). Visa tai – gerai apgalvota, sukalibruota ir puikiai suderinta su visu renginio kontekstu.

Taigi, koks verdiktas? Žinoma, tai viso labo retorinis klausimas. Šių metų „Speigas" buvo visomis prasmėmis išbaigtas, profesionaliai suorganizuotas kultūrinis renginys. Kokybinė kartelė iškelta aukštai, tad mažų mažiausiai to paties iš komandos „Agharta" lauksime ir kitais metais.