Virginijus Baublinskas. Lotynų Amerikos eskizai

Tradiciškai Vilniaus festivalį baigia džiazo muzikos koncertas. Šiais metais birželio 21 d. „Compensos“ salėje klausytojų laukė Orlando „Maracos“ Valle’s ir jo Lotynų Amerikos džiazo žvaigždžių septeto pasirodymas.

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Reikia pastebėti, kad „Maraca“ Vilniuje lankosi jau antrą kartą (pirmąsyk buvo atvykęs 2003 m.), tik šįsyk į kompaniją pasikvietė žinomą džiazo trombonininką Steve’ą Turre ir saksofonininką Timą Mayerį. Deja, bent jau manęs grupės muzika nenustebino, gal net kiek nuvylė. Orlando Valle’s aranžuotės daug kartų girdėtos ir nuspėjamos, grupė grojo tradicinį kubietiško stiliaus džiazą su daug perkusijos ir trimis soluojančiais pučiamaisiais instrumentais. Susidarė įspūdis, kad grupė sulipdyta kiek dirbtinai. Jei Turre grojo kubietišku (ar bent jau panašiu) stiliumi, tai saksofonininkas Mayeris solavo lyg tradicinis amerikietis „hardboperis“. Daugiausia scenoje „dirbo“ grupės lyderis „Maraca“, spėjęs pakeisti tradicinę skersinę fleitą alto ir piccolo fleitomis. Gal kubiečiams aukšti garsai yra priimtini, tačiau specifinis piccolo fleitos švilpimas koncerte šiek tiek erzino.

Be originalių kompozicijų, grupė pagrojo ir kelis džiazo standartus – Mileso Daviso „Seven Steps to Heaven“ ir „All Blues“ bei neatmenamais laikais Dizzy Gillespie bigbendo išpopuliarintą legendinio kubiečio perkusininko „Manteca“. Ši kompozicija, lyginant su Gillespie įrašais, skambėjo keistai. Įpras­tą ausiai tirštą Gillespie bigbendo faktūrą pakeitė perkusininkai, bosistas ir solo fleita.

Geriausiai vertinčiau ritmo grupę: pianistą Mario Canonge, kontrabosininką Filipe Cabrerą, būgnininką Robby Ameeną ir perkusininką Orlando Poleo. Šiems muzikantams grojant be soluojančių pūtikų ne kartą aplankė mintis, jog visiškai užtektų šio kvarteto skambesio.

Finaliniame Vilniaus festivalio koncerte skambėjusi muzika priminė Havanos gatvėse riedančius senutėlius, dar amerikiečių laikus menančius kadilakus. Automobiliai išblizginti, prižiūrėti, tačiau dūmina, čiaudi ir vos važiuoja. Orlando Valle’s aranžuotės kupinos virtuoziškumo, blizgesio, tačiau trūko vientisumo, muzika buvo nuspėjama ir nuobodoka. Amerikiečių pūtikai Turre ir Mayeris grojo per mažai, kad atskiestų „Maracos“ fleitą.

Draugai