Virgis Šidlauskas. Laikas ir dainos (I)

Didžioji dalis lietuviškosios tautosakos paveldo sugulę į rinkinius ir antologijas, tačiau ne tokie seni populiariosios muzikos tekstai dar nėra rimtai vertinami, nesulaukia platesnių diskusijų, tyrinėjimų, nors gali suteikti žinių apie savo laiką.

7 dešimtmetyje per visą pasaulį nusiritusi naujos roko muzikos banga su „The Beatles“ ir „The Rolling Stones“ užaugino pirmuosius naujos alternatyviosios jaunimo kontrkultūros daigus. Tuo metu Sovietų Sąjungai priklausiusi Lietuva nebuvo išimtis – nerami, cenzūros suvaržyta realybė atsispindėjo ir jaunimo kūryboje. Muziką alternatyvus jaunimas kūrė lygiuodamasis į Vakarus. O apie ką dainų tekstai? Juk būtent juose prasisunkė tas slepiamas laisvės siekis. Net paprasti visų popmuzikos kolektyvų naudoti poetiniai įvaizdžiai apie gėles, nesibaigiantį kelią ir laisvą vėją kylant hipių judėjimui Lietuvoje įgavo visiškai kitokią prasmę. Už geležinės uždangos nauji muzikos veidai, pvz., Bobas Dylanas daug dėmesio skyrė folkmuzikai, naujai aranžavo gerai žinomas amerikiečių liaudies dainas. Į tai atsiliepė ir jaunimo grupės Lietuvoje, o kai kurios iš jų (pvz., „Kertukai“) netgi labai sėkmingai suderino senąjį folklorą su modernia muzika.

„Eglutės“

Folkloras tapo ne tik kūrybine atspirtimi, bet ir pasididžiavimo tautine kultūra katalizatoriumi. „Kertukai“ prabyla taip: „Kai aš mažas buvau, šile ožius ganiau, / Aš gitaros nežinojau – dūdele dūdavau. / Aš Kaunan atvykau, studijuot pabandžiau. / Blozną dūdą į gitarą išmainiau.“ Autoironija dera su mėginimu sulydyti nauja ir sena.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=6qUitUMPm28{/youtube}

Grupės „Antanėliai“ iki šiol gerai žinomame kūrinyje „Nieko man nereik“ dainuojama: „Vėjas mane nešė, / Vėjas ir pasėjo. / Upės mano sesės, / Medžiai mano broliai, / Medžiuos paukš­čiai tupi, / Plauko žuvys upėj. / Ir aš beveik kaip medis, / Ir aš visai kaip vėjas, / Tik prašau nepyki, / Kad jau taip išėjo.“ Vakaruose jaunimui toks mėginimas grįžti prie gamtos buvo bėgimas nuo vartotojiškumo, o Lietuvoje – hipiškas maištas prieš sistemą. Ką jau kalbėti apie patį dainos pavadinimą, kuris sovietinei valdžiai savaime turėjo atrodyti ydingas. „Nieko man nereik, / Man ir taip gerai, / Ir tavęs taip pat, / Man nereik tavęs. / Gal ir tu žinai, / Ko tie vieversiai / Skraido taip aukštai, / O mes taip žemai.“ Paskutinės eilutės geriausiai apibūdina nepasitenkinimą varžančia tvarka. „Kur pradingai, mano mielas? / Ne tuo keliu patraukei, / Tavęs čia nieks nelaukia“, – nuolat kartojama priedainyje, taip tarsi nusakant tuometinio jaunimo savijautą visuomenei nepripažįstant jų pasirinkto kelio ir smerkiant jų saviraišką.

 Panašūs įvaizdžiai minimi ir dainoje „Keliu plačiuoju“, įtartinai primenančioje keruakišką kelionių romantiką: „Man meilė tai gėlės, kur pakely, / Be jų gyvent negali. / Man ji tai šviesa saulės spinduly – / Be jos tu tamsoj šali. / Ji toli, bet tu ją rasti gali.“

Kitoje „Antanėlių“ dainoje „Mėlyni obuoliai“ – dar ryškiau: „Man nereik, aš nemėgstu žalių obuolių, / Man nereik taip pat ir geltonų obuolių, / Nereikia, man nereikia, / Duok man mėlynų, nes nėra tokių.“ Kitokios realybės troškimas nusakomas paprastai – nereikia vienodų ir panašių dienų, nesinori sėdėti ant kėdės, geriau „ilsėtis ant akmens, ant žolės“. Mėlynų obuolių įvaizdį galima sieti ir su hipių pamėgtomis psichotropinėmis medžiagomis (lygiai kaip „The Beatles“ dainoje „Lucy in the Sky with the Diamonds“, kurios pavadinime neva užkoduotas akronimas LSD).

Be abejo, nepamirštama ir meilė. Ne veltui garsioji gėlių vaikų frazė skelbė: „Mylėkimės, o ne kariaukime.“ Su tuo sutiko ir „Antanėliai“ dainoje „Jūs – ji“: „Mes viską duodam jai, ji –­ Meilė. / Mylim – nejaučiam laiko, / Mylim – neturim saiko, / Mylim, nes viską duoda ji – / Ji Meilė.“ Pabrėžtinai nevaržomas jausmas šalyje, kurioje, kaip buvo pasakyta, sekso iš viso nėra, buvo lygiai toks pat aštrus maišto ginklas kaip ir muzika, šukuosena ar apranga. Apie tai kalbėjo ir „Aitvarai“ dainoje „Krištolinių pilių statyba“: „Aš tave gėlėmis dabinsiu, / Glausiu galvą prie tavo širdies, / Krištolines pilis aš tau statysiu, Milžinams liepsiu saugot tave. / Aš tau savo pasaką paseksiu, / Rudens uogom skruostus tau dažysiu, / Pievom ir laukais lyg svają nešiu – / Liūdesį džiaugsmu nuvysiu.“

O štai „Gintarėliai“ dainoje „Kam tu pabeldei?“ apie nelaimingą meilę atsiliepia karčiai: „O kam gi tu pabeldei į mano margą glėbį? / Kam gundei, kam viliojai, jei nemanei mylėti? / Laukus, miškus ir klonius apgaubia sutema, / Mergaitė prie vartelių stovėjo verkdama. / Oi skaudu skaudu buvo, tą ankstų ankstų rytą, / Kai rūtos šio darželio pagelto ir nuvyto.“ Noriai naudojama liaudiška simbolika – rūtų darželis, gėlių vainikas. Tokie įvaizdžiai jaunimo grupėms leido ne tik prisiliesti prie tautos paveldo, bet ir išvengti cenzūros: į liaudies dainas žiūrėta gerokai atlaidžiau nei į autorinę kūrybą.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=sstosAuzcPM{/youtube}

Kitoje „Gintarėlių“ dainoje „Pievų oras“ romantiški jausmai vaizduojami dar ryškesnėmis spalvomis: „Mielas širdžiai pievų oras, / Gėlynuos mintim, / Sėsk, mergele, pradalgėlėn. / Aš nupinsiu tau vainiką mirgančių gėlių, / Pamylėsi mane jauną, / Aš mylėt galiu.“

„Sidabriniai akordai, kačiukai pamerkti / Aš ir vėl atėjau padainuoti, ar girdi? / Išėjau, kad ir vėl ateičiau nejučia. / Grįšiu prieblandoj tyliai šešėly ir nakčia“, – jaudinančiai dainavo „Bitės“. Pasitaikydavo, jog meilės eilės nuskambėdavo ir gan neįprastai, – kaip antai merginų kolektyvo „Eglutės“ kūrinyje „Šmėklos“: „Dangūs sumiro šimtais žvaigždžių, / Stebuklų šalį sapne regiu. / Lekia plaikstosi padangėj / Šmėklos nešasi dainų eiles kartu / Ir bučiuoja gelstančias rudens akis. / Vėjy, per rūką tvirtu žingsniu / Kodėl sapnuoti tave baisu?“ O „Antanėliai“ kūrinyje „Trys lapai“ žengia dar toliau į jausmų tamsumas: „Gal ši diena jau paskutinė, / O mums vėl kris nuo medžių lapai, / Juoda žaizda rūdys krūtinėje – / Apdengs lapai meilei kapą.“

„Kertukai“

Galbūt meilė ir neišgelbėjo pasaulio, tačiau kariauti dėl paties karo jaunimas taip pat nebuvo linkęs. Tą liudija „Antanėlių“ liūdesiu persmelkta daina „Šimtas vyrų“: „Danguj saulė, pievoj gėlės mus lydėjo, / Mums tik meilės tuomet tereikėjo, / Bet kažkas kažko svetur panorėjo – / Meilė palauks, kariauti ėjom.“ Tuo metu dėl šito nerimo visas pasaulis – Vakaruose vyko protestai prieš Vietnamo karą, o Rytuose užgniaužtas Prahos pavasaris. Visi buvo nusivylę beprasme mirtimi: „Šimtas vyrų karu tikėjo, / juos prakeikė, pašovė ir į krūvą sudėjo. / Pašautas aš, šalia tu dejuoji ir dainos nebedainuoji. / Sugėręs kraują smėlis degs, / o po juo visiems vietos užteks. / Užteks jos man ir tau bus vieta – Šimtas vyrų gulės greta.“ Tą patį dainoje „Nereikia karo“ išsako ir „Aitvarai“: „Jeigu saulė mūs paklaustų, / Kodėl amžiai rausta, / Ne nereikia karo juodo ne, / Taikos vien trokštu aš.“

Teisė į kitokią nuomonę nebuvo įprasta: „Lentom užsikalęs langus, / Dainavo apie mėlyną dangų“, – taip „Antanėliai“ apibūdina norą spręsti patiems. „Dainavo, kad užgros dūdele ir pagros žmonėms dainelę. / Juokinga buvo jo dainelė / Apie mėnulio sunkią dalią. / Kažkas sulaužė jo dūdelę –­ / Kvailiams neleista kurti dainelių...“ –­ toks pasišaipymas iš savęs slepia ir gilesnę prasmę – muzika nėra ta jėga, kuri gali pakeisti pasaulį.

Su tuo nesutinkama kultinės „Gintarėlių“ dainos „Stebis tėtis ir mama“ tekste: „Stebis motina ir tėtis, / Kas tam sūnui darosi, / Lagaminą ėmė dėtis / Ir gitaros stveriasi.“ Regis, visai paprasta daina apie išvyką į pajūrį, kuris, beje, tais laikais Lietuvos hipiams atstojo Vudstoką, tapo kartos himnu.

„Gėlių vaikais“ pasivadinusi Stasio Daugirdo grupė gelbėtis nuo nykios realybės siūlo panašų receptą: „Jei tau gyvenime sunku, / Laukti nesulaukiamų laikų, / Tai surask merginą gražią, / Šviesiaplaukę mėlynakę, / Tapkite gėlių vaikais.“

Taigi 7 dešimtmečio jaunimo muzikos grupių tekstuose būta nemažai poteksčių. Tai buvo žingsnelis į atgimimą, kai žodis „Lietuva“ dainose pradėjo skambėti iškiliai ir atvirai. Bet apie tai kitame tekste.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=EtVfZwB_oE8{/youtube}