Vytautė Markeliūnienė. „Visuomet pasakysiu tai, ką noriu pasakyti“

Daumantas Kirilauskas slidinėja Austrijoje. Nuotrauka iš pianisto archyvo

Aštuonis rečitalius įvairiuose Lietuvos miestuose paskambinęs pianistas Daumantas Kirilauskas pažymėjo 40-mečio sukaktį, kurios kulminacija įvyko lapkričio 26 d., „Piano.lt“
 salėje. Tai lyg ir labai oficialus įvardijimas koncerto, kurio atmosfera kaip tik visai nepriminė įprastų „jubiliejinių vakarų“, įrėmintų besaike ir kartais labai neskoninga panegirika. Tai nepriminė ir noro dar kažkaip save priminti, pasinaudojant sukakties pretekstu. Priešingai, gimtadienio proga D. Kirilauskas tepasinaudojo tik kaip data, tačiau išdalijo brangias dovanas šio vakaro publikai, paskambindamas vieną įsimintiniausių savo rečitalių.
O rečitalio žanras šiam pianistui nepraradęs tikrosios reikšmės, nes iš visų savo muzikinių veiklų ar pomėgių, jis jau seniai apsisprendęs dėl prioritetų, tad solinis koncertas jam ne tik būtinas ir nuolatinis profesinio gyvenimo sveikatos paliudijimas, bet ir tikrojo gyvenimo raiškos atitikmuo. Todėl D. Kirilauskui, ko gero, visada tinka muzikine linkme perfrazuotas populiarus, bet ir labai taiklus posakis: pasakyk, ką groji, kokia muzika tau dabar svarbi, ir pasakysiu, kas esi, kokį etapą išgyveni. Tik nesinorėtų šio posakio sureikšminti tiesiogiai, pažodiškai, nes jis reikalingas tik tam, kad paliudytų labai autentišką ir profesiniu požiūriu atsakingą D. Kirilausko požiūrį ir į tai, ką tuo metu jis studijuoja, groja, ir į tai, kaip groja. Nes visa yra sąmoningas ir labai apmąstytas šio pianisto pasirinkimas.
D. Kirilauskas, ko gero, priskirtinas prie tų atlikėjų, kuriam žymiai vertingesnė ne žaidybinė, azartinė laikysena, kaitinanti publiką smagiais efektais (nors jo atlikėjiškame arsenale rasime užtektinai virtuozinių ar improvizacinių rezervų), viešinanti įspūdingus veiklos pasiekimus, bet gili, išgyventa rimtis, artisto priedermėms būdingas sugebėjimas koncerte sukurti garsų dramos atmosferą. Ir tuomet jau tiesiog negalvoji, kiek kartų ligi tol girdėjai vieną ar kitą skambėjusią partitūrą, nes daug svarbiau tampa tai, kaip šįkart ją išgirdai. Nepasakyčiau, kad šiomis dienomis tai dažnas reiškinys, tačiau džiugu, kad tokių reiškinių tiesiog dar yra.
Sukakties koncerte – trys monolitai: J. S. Bacho Šeštoji partita BWV 830, L. van Beethoveno 111-asis opusas – Sonata Nr. 32 ir C. Francko Preliudas, choralas ir fuga. Tarp pastarųjų įsiterpę du M. Regerio Intermezzi op. 45,  Nr. 3 ir 5. Tačiau gal veikiau įsiterpę savo mažesne trukme, bet ir vėl – stūksantys, srūvantys, nes pianistas juos pasirinko ne kaip atokvėpį, bet kaip jungtį tarp gerokai skirtingų Beethoveno ir Francko pasaulių. Ir šis pasirinkimas, kaip ir visos programos, buvo itin apgalvotas, sėkmingas, nes pianisto valia diktavo vienos dalies koncerto kompoziciją, kurioje tarsi milžiniškoje monoteminėje 4 dalių sonatoje buvo plėtojamas tragiškasis pradmuo – atsiskleidęs įvairiomis transformacijomis, kitąkart – to pradmens atošvaitomis, bet ir vėl akivaizdžiai sugrįžtantis, nors glūdintis gal jau tik potekstėje.
Be abejonės, labai sudėtinga surasti savąją ištarmę jau ne vieną šimtmetį skambančių partitūrų erdvėje. Ir labai rizikinga. D. Kirilauskas nėra linkęs reaguoti ir prisitaikyti prie vyraujančių interpretacinių tendencijų, tad jau interpretuodamas Bacho Partitą jis nenugrimzdo į švelniu mezzoforte subtiliai alsuojančią klavyrinę autentiką, bet priešingai – pasirėmė ryškiai artikuliuotu balsiu monologu, kuris kategoriškais potėpiais triumfavo polifonijos versmėje. Tad ir vėliau sekusios Beethoveno 32-osios Sonatos kontrastai veikiau rezonavo, nei priešinosi baroko ritmu artikuliuotam veikalui, nes pianistui garso svoris, stiprumas ir skirtingi to stiprumo laipsniai tapo svarbiausia raiškos priemone. Tačiau Sonatos Arijetės (Arietta) finalas išskaidrėjo tokiu matmeniu, tokia jėga ir įtaiga beveik tyloje, tokiu skausmingu naratyvu, privertusiu suvokti dar vieną pianisto režisūros briauną –­ fortepijono garso daugialypumo įtaigą. M. Regerio kompozicijose – polifoniškumo sąlygotos harmonijos, statiškumo ir judesio sambūvis. Ir vėl nauju balsu suskamba monumentalaus garso lygmuo, trykštantis gyvybingumu. Be to, tarsi iš vargoninių faktūrų besiliejanti galia. Jos dar prireiks ir C. Francko ciklui, kurio tematinis intonacinis potencialas tarsi vėl bus linkęs suartėti su J. S. Bacho prakilnia rimtimi ir ramybe. Jautrus bendravimas su fortepijono prigimtimi į potekstės lygmenį nugramzdins tragizmo, dramos raišką. Darsyk įsitikinsime, kad pianistas turi ir subtilaus koloristo jauseną, rafinuotą linearinę kalbėseną, įtaigiai rečituojančią frazės kreivę. Koncerto bisui – ir dar vienas kone monolitas – S. Prokofjevo Sonatos Nr. 7 Andante coloroso.
Sveikindama Daumantą Kirilauską su gimtadieniu, pasitelksiu dar jo paties išsakytas mintis (išsakytas muzikologei Daivai Tamošaitytei „Muzikos baruose“, Kritikos tribūnoje): „klasikinio meno esmė slypi vidinėse gelmėse ir yra nepriklausoma nuo išorinio pasaulio. Taigi, išorė poveikio man nedaro, aš turiu savo kryptį ir jos laikysiuos, ir visuomet pasakysiu tai, ką noriu pasakyti.“