Tankio koeficientas

Eilinį kartą nustembu susidūrusi su daugialypį miesto tankumą bylojančiais ženklais. Niujorkas – labiausiai apgyvendintas JAV miestas, kur svaigina ne tik žmonių ir pastatų gausa, bet ir tirštai prisodrinta kultūrinė terpė ir, regis, niekad neišsenkanti idėjų ir iniciatyvų koncentracija. Miestas – kaip milijonų žmonių vaizduotės padarinys, kas akimirką besikeičiantis ir iš pažiūros chaotiškas, tačiau savo logiką turintis tankumynas.

Tankio koeficientas pritaikytinas ir muzikiniam Niujorko gyvenimui. Itin sumažėjęs vasaros metu, jis išauga prasidėjus rudens sezonui, kai koncertai ir renginiai pabyra kaip iš gausybės rago. Kartu pastebimas ir sustiprėjęs visuotinis kultūrinis alkis ir atsinaujinęs klausytojų entuziazmas, išreiškiamas perpildytomis koncertų salėmis ir gerokai iš anksto išperkamais bilietais. Žinoma, kalbu apie didžiųjų koncertinių organizacijų sezono pradžios renginius, kuriuose paprastai girdimas puikių atlikėjų atliekamas klasikos repertuaras, dažnai skirtas palepinti publiką. Rugsėjo 22 d. Metropoliteno opera pakvietė visus į pirmąjį sezono spektaklį –­­ W. A. Mozarto „Figaro vedybas", kurį, be operos lankytojų, galėjo nemokamai stebėti ir eiliniai miestiečiai, mat vyko tiesioginė transliacija didžiuliuose ekranuose ant paties Metropoliteno operos pastato ir Times skvere. Tą vakarą drama vyko ne tik scenoje, bet ir realybėje. Prabangiais apdarais pasipuošusius operos gerbėjus ir rėmėjus, vos atvykusius prie teatro, pasitiko šimtai protestuojančiųjų, daugiausiai žydų bendruomenės narių, siekiančių sustabdyti artėjančią kompozitoriaus Johno Adamso operos „Klinghofferio mirtis" (1991) pastatymą. Kontroversiškas operos siužetas pagrįstas 1985 m. įvykiais, kai kruizinį laivą užpuolę Palestinos išlaisvinimo fronto nariai nužudė Amerikos žydą Leoną Klinghofferį. Protestuotojai mojavo plakatais, kaltinančiais šią operą rasizmu, antisemitizmu, o patį Metropoliteno teatrą pravardžiuodami „nacių opera". Reikia pridurti, jog daugelis protestuojančiųjų prisipažino niekuomet negirdėję pačios operos, tik susipažinę su siužetu. Triukšmas dėl šios operos prasidėjo jau pavasarį, kai kilus žydų bendruomenės nepasitenkinimui Metropoliteno direktorius Peteris Gelbas, nors ir neatšaukė operos pastatymo, pasirinko kompromisą –­­ uždraudė „Klinghofferio mirties" transliacijas. Taigi operą planuojama rodyti spalio pabaigoje ir panašu, kad ją gaubiančios kontroversijos tik pritraukia daugiau žiūrovų ir spaudos dėmesio.

Po tokio nerimastingo Metropoliteno sezono atidarymo kiti koncertai praėjo sklandžiai ir šventiškai. Niujorko filharmonijos atidarymo koncerte, pavadintame „La Dolce Vita", skambėjo italų kino filmų muzika, atliekama smuikininko Joshua Bello, soprano Renée Fleming ir Niujorko filharmonijos orkestro, diriguojamo Alano Gilberto. Žiūrovai galėjo pasigėrėti didžiuliame ekrane rodomais vaizdais iš žinomų kino filmų, kuriuos vakaro pradžioje pristatė režisierius Martinas Scorsese. Žinoma, šiuolaikinei muzikai čia vietos neatsirado, kaip ir Carnegie Hall salės atidarymo koncerte spalio 1 d., kur skambėjo S. Rachmaninovo, M. Brucho ir I. Stravinskio kūriniai, atliekami smuikininkės Anne-Sophie Mutter su Berlyno filharmonijos orkestru, diriguojamu sero Simono Rattle'o. Beje, pastarasis orkestras viešėjo Niujorke visą savaitę ir pristatė keturias skirtingas programas Carnegie Hall salėje, o festivalyje „White Light" atliko J. S. Bacho „Pasiją pagal Matą", pastatytą Peterio Sellarso.

Po kiek pompastiškų atidarymo koncertų, programose vėl buvo galima sutikti premjerinių ar mažiau atliekamų dabarties kompozitorių kūrinių. Carnegie Hall salėje spalio 6 d. Berlyno filharmonijos orkestras atliko austrų kompozitoriaus Georgo Friedricho Haaso kūrinio „dark dreams" amerikietišką premjerą. Ši spektrine harmonija pagrįsta kompozicija pulsavo kintančiais orkestro tembrais, lėtai besiformuojančiais ir kartais pratrūkstančiais staigiais efektais, galiausiai pavirstančiais linijine melodija, grojama kontrafagoto. Garsų šuorai hipnotiškai bangavo, ištrindami bet kokį laiko pojūtį, tad 23 minutes trukęs kūrinys tikrai neprailgo. Vis dėlto publikos nuomonė gerokai išsiskyrė ir audringus „bravo" šūksnius pertraukdavo nepasitenkinimo švilpesiai. Kaip pastebėjo „The New York Times" recenzentas Anthony Tommasini, nedažna premjera šiais laikais susilaukia tokių prieš­taringų reakcijų, tad kompozitorius, matyt, padarė kažką teisingo. Kita amerikietiška premjera – korėjietės kompozitorės Unsuk Chin koncertas klarnetui ir orkestrui (2014), įvykęs Niujorko filharmonijoje rugsėjo 23 d., buvo kiek nuosaikesnis ir nesukėlė audringos publikos reakcijos. Tą vakarą kartu su Niujorko filharmonijos orkestru, diriguojamu Alano Gilberto, grojo klarnetininkas Kari Kriikku, pateikęs įtaigią ir nepriekaištingą techniškai sudėtingo kūrinio interpretaciją. Turtingų orkestrinių spalvų paletė (vien mušamųjų instrumentų – 32) neužgožė dažnai itin tyliai ir subtiliai skambančio klarneto, atliekančio dvigarsius intervalus ar kitus šiuolaikinės instrumento technikos efektus, būdingus kamerinei muzikai ir gana retai sutinkamus koncerto žanro kūriniuose. Jungdama gausias šiuolaikines technikas su savo kultūrinės tradicijos skambesiu, nors ir nenaudodama autentiško folkloro citatų, kompozitorė tarsi suvienija rytietišką ir vakarietišką muzikos pasaulėjautą. Pristatydamas kūrinį, dirigentas A. Gilbertas mėgino humoristiškai apibūdinti paprastam klausytojui, ką jis išgirs, ir net parodė keletą sudėtingų techninių triukų ir orkest­rinių tembrų derinių, juos detaliai paaiškindamas. Tuo tarpu klarnetininkas Kari Kriikku pademonstravo grojimą grandininiu kvėpavimu ir dvigarsiais intervalais. Po tokio jaukaus bendravimo ir svarbiausia – užmezgus kontaktą su publika, kūrinys, kad ir sudėtingos muzikinės išraiškos, rado atgarsį tarp klausytojų.

Renginių ir klausytojų tankiu pasižymėjo ir rugsėjo 9–28 dienomis BAM (Bruklino muzikos akademija) vykęs festivalis, skirtas įrašų kompanijos „Nonesuch" 50-mečiui. Ši įrašų kompanija, apimanti platų įvairių žanrų ir krypčių spektrą, sukvietė jau legendiniais tapusius atlikėjus ir kompozitorius – Phillipą Glassą, Steve'ą Reichą, Johną Adamsą, Dawn Upshaw, Laurie Anderson, Kronos kvartetą ir kitus. Festivalio atidarymo vakarą scenoje pirmą kartą po daugiau nei 30 metų drauge grojo minimalizmo legendos: Ph. Glassas kartu su S. Reicho ansambliu atliko kūrinį „Four Organs", o pastarasis vėliau prisijungė prie Ph. Glasso ansamblio, atlikusio „Music in Similar Motion". Tris vakarus iš eilės abudu kompozitoriai, jau bebaigiantys aštuntą dešimtį, džiugino neišsenkančia energija ir kokybišku muzikavimu, atlikdami savo gerai žinomas kompozicijas. Įvairios kūrybinio bendradarbiavimo apraiškos yra skiriamasis „Nonesuch" ženklas – ši įrašų kompanija nuolat jį skatina tarp savo atlikėjų. Anot „Nonesuch" prezidento Bobo Hurwitzo, įrašų kompanija yra tarsi šeima. Tad nenuostabu, jog šeimos nariai randa bendrą kalbą ir drauge kuria naujus projektus.

Dar vienas tokio bendradarbiavimo pavyzdys nuskambėjo festivalio pabaigoje, rugsėjo 23–27 dienomis. Tai –­ Laurie Anderson projektas „Landfall", įgyvendintas kartu su Kronos kvartetu. Ilgiau nei valandą trukusi kompozicija bylojo apie prieš porą metų Niujorke praūžusį uraganą Sandy. Laikinumo pojūčio persmelkti tekstai ir stiprios emocinės įtaigos muzika čia buvo susiejami su specialiai šiam projektui sukurtos kompiuterinės programos tekstiniais rezultatais. Instrumentų išgaunami garsai tapdavo impulsu, aktyvuojančiu programą, ir bežiūrint ekrane gimdavo keisti tekstai, polifoniškai susipinantys su autorės ištariamais žodžiais ir kuriantys daugiasluoksnį prasminį darinį. Tiesa, akivaizdų ryšį tarp garsinio impulso ir tekstinio rezultato buvo sunkoka pastebėti, nebent vienoje dalyje, kur grojant smuikui ekrane sužibėdavo daugiau ar mažiau suvokiami verbaliniai garsų atitikmenys. Visą kūrinį sudarė daugybė mozaikiškai sudėliotų trumpų vinječių, palikusių kiek pabiros formos įspūdį. L. Anderson yra pasakiusi, jog grojimas su Kronos kvartetu prilygsta važiavimui nepaprastai greitu automobiliu viršinant leistiną greitį. Deja, tą vakarą nieko panašaus neišvydome. Tiek muzikinė kalba, tiek ir vizualinis projekto apipavidalinimas tikrai neviršijo jokių „saugaus greičio" apribojimų ir neišėjo iš „saugaus žaidimo" rėmų. Vis dėlto neabejotinas malonumas buvo stebėti scenoje muzikuojančius atlikėjus, kurie kaip seniai pažįstami draugai puikiai jaučia ir supranta vienas kitą.

Šalia didžiųjų koncertinių organizacijų, muzikos pasiūlos tirštumo koeficientą labiausiai didina nuolat vykstantys renginiai mažesnėse erdvėse. Verta paminėti Roulette salėje rugsėjo 28 d. skambėjusią Davido Lango operą „The Difficulty of Crossing A Field" ir spalio 1 d. kvarteto „Mivos" koncertą, taip pat Kolumbijos universiteto Millerio teatre rugsėjo 18 d. nuskambėjusį ansamblio „Eighth Blackbird" pasirodymą ir intymioje „Spectrum" muzikos ir meno galerijoje spalio 5 d. įvykusį smuikininkės Karen Bentley Pollick solinį koncertą, kur skambėjo ir vienas lietuviškas kūrinys – Gedimino Gelgoto „To The Skies" smuikui su video. Na, o vienas iš įsimintinesnių mažesnio mastelio renginių –­­ fleitininkės Claire Chase projektas „Density 2036", pristatytas spalio 2–3 dienomis salėje „The Kitchen". Šis ambicingas projektas, skirtas šiuolaikinės fleitos solinio repertuaro pradžią žyminčio Edgardo Varèse'o kūrinio „Density 21.5" (1936) šimtmečiui, apims kasmet užsakomus naujus kūrinius, atliekamus valandos trukmės koncerte, o 2036 m. projektą vainikuos 24 valandų maratonas, kur bus atlikti visi šie kūriniai. Nenuilstanti šiuolaikinės muzikos propaguotoja, apdovanota prestižine MacArthuro arba vadinamąja genijaus premija, užsimojo gerokai praturtinti fleitos repertuarą per kitus 22 metus užsakydama kūrinius kompozitoriams, siekiantiems, kaip ir pati atlikėja, praplėsti technines instrumento ir kartu žmogaus galimybių ribas. Šių metų koncerte nuskambėjo šeši kūriniai, kuriuos C. Chase atliko be pertraukos, teatrališkai judėdama futuristiškai apšviestoje erdvėje ir kiekvieną kūrinį grodama vis kitoje salės vietoje. Visos tą vakarą skambėjusios kompozicijos –­ Felipe's Laros „Meditation and Calligraphy" ir „Paràbolas na Caverna", Matthiaso Pintscherio „Beyond (A System of Passing)", Du Yun „An Empty Garlic" ir George'o E. Lewiso „Emergent" kartu su Varèse'o kūriniu –­ jungėsi į vientisą muzikinį veiksmą, atskleidžiantį, regis, tikrai neišsemiamą fleitos garso išgavimo būdų spektrą, kurį atlikėja yra meistriškai įvaldžiusi.

Išgirstos garsinės idėjos pynėsi mintyse į tankų polifoninį raizginį, primenantį didmiesčio žmonių srautų judėjimo trajektorijas. Žmonių tirštumas, kartais toks nepakeliamas ir dirginantis piko valandomis mieste, ypač visuomeniniame transporte, turi priešingą poveikį koncertų salėse – čia jis maloniai nuteikia ir džiugina, nes liudija muzikos reikalingumą net ir tokį didelį tankio koeficientą turinčiame Niujorke.