Aukštyn, žemyn ir per vidurį

Manhatano sala dalijama horizontaliai – į rytinę ir vakarinę puses, ir vertikaliai – į aukštutinį miestą (Uptown), vidurinį (Midtown) ir žemutinį (Downtown). Toks miesto suskirstymas, kadaise aiškiai ženklinęs visuomenės sluoksnių ribas, dabar greičiau atlieka orientacinę funkciją. Tiesa, kiekviena iš šių miesto dalių pasižymi specifine atmosfera, tai atspindi ir kultūrinės pasiūlos meniu. Prestižiškiausios koncertinės organizacijos įsikūrusios beveik pačiame salos viduryje, o žemutinėje dalyje – daugiau mažesnių ir eksperimentinių erdvių.

Dar prieš keletą dešimtmečių Niujorko kompozitoriai buvo skirstomi į vadinamąsias uptown, midtown ir downtown kategorijas. Pirmieji dažniausiai atstovavo Kolumbijos universiteto, esančio aukštutinėje miesto dalyje, kompozicinei mokyklai. Čia klestėjo dvylikatonė sistema, serializmas, „naujojo sudėtingumo“ estetika ir intelektualus požiūris į kūrybą, kurio adeptai tarsi kūrė „muziką dėl muzikos“, sunkiai suvokiamą klausytojams. Tuo tarpu downtown kūrėjų muzika buvo paprastesnė ir mažiau pretenzinga. Pasikliaudami savo intuicija ir begaliniu laisvės pojūčiu jie maišė įvairius muzikos žanrus ir tradicijas, nuolat sukurdami naujus muzikinius hibridus – čia radosi konceptualizmas ir minimalizmas, o vėliau prisijungė art­rokas ir laisvoji improvizacija. Na, o tarp dviejų kraštutinumų esantys midtown kompozitoriai, susiję su Julliardo mokykla, pasižymėjo konservatyvumu, nuosaikumu ir toliau sau rašė simfonijas ar koncertus, tęsdami XIX a. muzikos tradicijas.

Spalio–lapkričio mėnesiais apsilankius koncertuose, kartais vis dar kildavo noras „užklijuoti“ jau nebegaliojančias etiketes, kurios neretai gal ir tiktų, tačiau toks užsiėmimas primena beprasmį žaidimą, užganėdinantį tik pačius žaidėjus. Vis dėlto nuėjus į du spalio 14 d. vykusius koncertus, toks muzikos suskirstymas pasirodė visai logiškas ir natūralus. Ankstesnės uptown kompozitorių buveinės – Kolumbijos universiteto Millerio teatre, pastaraisiais metais itin populiarioje koncertų salėje, išgirstas ansamblio „Either/Or“ koncertas pristatė lėtos ir tylios, beveik tylą liečiančios muzikos pavyzdžių. Abstrakčios garsinės kompozicijos kvietė pasinerti į pakylėtą belaikę būseną, pasižyminčią savitais laiko ir erdvės parametrais. Alvino Luciero ištraukos iš „Still Lives“ (1995) fortepijonui su lėtų bangų osciliatoriumi prikaustė dėmesį vis atsirandančiais ir kosmines erdves primenančiais obertonais. Lėtai judanti aukštyn ir žemyn per keturias oktavas dviejų bangų obertonų rotacija jungėsi su pavieniais pianisto grojamais garsais įtraukdama į intymų garsinį ritualą ir pristabdydama įprastinį laiko suvokimą. Panašus sustabdyto laiko pojūtis tik dar labiau sustiprėjo kitame kūrinyje – Mortono Feldmano „Why Patterns?“ (1978) fortepijonui, varpeliams ir fleitai. Beveik keturiasdešimt minučių trukęs kamerinis opusas būrė savo kraštutinių registrų tembriniais deriniais, kartote vis grįžtančių muzikinių formulių, pasižyminčių daugybe subtilių ritminių niuansų, reikalaujančių iš atlikėjų beveik juvelyrinės precizikos.

Po tokio pasinėrimo į tyliąją muziką teko skubiai „persijungti“ į triukšmingą miesto transporto sistemą, kad suspėčiau į kitą tą patį vakarą vykusį koncertą jau žemutinėje miesto dalyje – kompozitorės Julios Wolfe kompaktinės plokštelės „Steel Hammer“ pristatymą Pasaulio finansų centro žiemos sode. Kūrinio „Steel Hammer“, atlikto ansamblio „Bang on a Can All-Stars“ pagrindu tapo Apalačių regiono folk muzikos tradicija ir tekstai, įvilkti į autorei būdingą gaivališkai emocionalią ir ritmišką postminimalistinę išraišką. Anksčiau buvę gana marginalūs, downtown kompozitoriai jau senokai yra užėmę pirmaujančias gretas ir tapę vos ne dažniausiai sutinkamais vardais prestižinių salių koncertų programose.

Kaip kad minimalistas Steve’as Reichas, kurio kūrybos buvo galima pasiklausyti pačiame Niujorko centre įsikūrusioje Carnegie Zankel salėje spalio 29 d. Koncertas prasidėjo nuo muzikinio „deserto“ – paties autoriaus kartu su perkusininku Colinu Currie’u atlikto kūrinio „Clapping Music“ (liet. plojimo muzika, 1971). Reichas į sceną išėjo su beisbolo kepuraite, jau senokai tapusia neatskiriamu atributu ir susitelkęs plojo skambant jo kūriniui, kurio pradžioje abu atlikėjai muša ritmą sinchroniškai ir palaipsniui tarsi iš jo „išeina“. Po tokios žaismingos koncerto pradžios sekė naujojo kūrinio „Quartet“ (2013) amerikietiškoji premjera. Nors kvarteto žanras paprastai reiškia styginių kvartetą, kompozitorius pasirinko savo itin mėgstamą ir dažnai naudojamą keturių instrumentų derinį –­ du fortepijonus ir du mušamuosius. Apie dvidešimt minučių trukęs kūrinys iš muzikantų pareikalavo virtuoziško ansambliškumo – atskiros solinės linijos nebuvo labai sudėtingos, tačiau jų laiko derinimas pareikalavo ne tik ypatingo susitelkimo, bet ir daugybės repeticijų. Anot Reicho, tai – vienas sudėtingiausių jo kūrinių. Autoriaus braižą galima buvo lengvai atpažinti iš ritminių darinių kartotės ir nenustygstančiai pulsuojančio judėjimo, tačiau čia nustebino dažnoka harmonijos kaita ir netikėtai nutrūkstanti muzikos tėkmė, kur po kiekvieno stabtelėjimo, regis, pasirodydavo vis nauja muzikinė medžiaga. Na, o visiškai paskęsti nenutrūkstančioje garsų ir ritmų tėkmėje leido koncerto pabaigoje nuskambėjęs legendinis ilgiau nei valandą trukęs kūrinys „Drumming“ (1970–1971), vėlgi pareikalavęs puikios atlikėjų ritminės pagavos ir susigrojimo. Klausytojai nevalingai siūbavo pagal besikartojančius mušamųjų instrumentų ritmus, o pati muzika kontrastavo su konservatyvia tradicinės koncertų salės erdve.

Nostalgiškai prisiminiau downtown kompozitorių siekį integruoti muziką į kasdienybės tėkmę, atsisakant frakų ir kitų formalių ritualų, lydinčių klasikinius koncertus. Tiesa, tą dabar daro kai kurios prestižinės koncertinės organizacijos, kai, ieškodamos būdų atvilioti publiką į šiuolaikinės muzikos koncertus, verčiau renkasi mažiau formalias koncertines erdves. Štai kad ir Niujorko filharmonija, kurios organizuojamos koncertų serijos „Contact!“ renginys įvyko lapkričio 17 d. klube „SubCulture“, įsikūrusiame žemutinėje miesto dalyje, East Village rajone. Rūsyje esantis baras ir jauki salė su plytinėmis sienomis kūrė patrauklią ir neformalią atmosferą. Specifinio žavesio teikė ir kartkartėmis juntamos ir girdimos pravažiuojančių požeminių metro traukinių vibracijos, beje, būdingos ir kitoms Niujorko salėms. Vakaro vedėjas ir programos sudarytojas gerai žinomas kompozitorius Johnas Adamsas žaismingai kalbino trisdešimtmečių kartos kūrėjus, kurių muziką puikiai atliko Niujorko filharmonijos orkestro solistai. Programoje nuskambėjo kameriniai amerikiečių kompozitorių Missy Mazzoli, Timo Andreso ir islando Daníelo Bjarnasono kūriniai. Pastarasis sužavėjo išieškotais ir šviežiai skambančiais tembriniais deriniais kūrinyje „Bow to String“ (2009) violončelei su 9 instrumentais. Anot Adamso, tokia muzika sukeltų net ir orkestruotės meistro Gustavo Mahlerio pavydą. Tuo tarpu kiti du autoriai savo muzikine išraiška buvo kiek konservatyvesni. Bent jau lyginant su tą vakarą girdėtais kūriniais, būčiau juos abu priskyrusi midtown kompozitorių kategorijai, kaip ir lapkričio 11 d. Metropoliteno operos teatre girdėtą paties Adamso operą „Klinghofferio mirtis“. Sukėlusi skandalingų reakcijų dėl savo tariamai antisemitinio turinio (pagrindinis operos herojus žydas Leonas Klinghofferis nužudomas kruizinį laivą užpuolusių teroristų), opera gerokai nuvylė tiek savo pastatymu, tiek ir muzikine kalba –  tikrai pritrūko modernumo.

Nuosaikumu bent jau interpretacijos srityje pasižymėjo ir kitas koncertas, girdėtas spalio 16 d. Carnegie Hall salėje, kur Londono filharmonijos orkestras, diriguojamas Vladimiro Jurowskio, atliko suomio Magnuso Lindbergo „Chorale“, Sergejaus Rachmaninovo „Rapsodiją Paganinio tema op. 43“ ir be galo prailgusią Dmitrijaus Šostakovičiaus simfoniją Nr. 8. Reikia pripažinti, jog skambėjusios muzikos turinys atitiko formalią koncertų salės aplinką. Ko nepasakysi apie lapkričio 18 d. Millerio teatre įvykusį ansamblio „Loadbang“ koncertą, kur pabrėžtinai formaliai apsirengę atlikėjai grojo novatoriškai išradingas kompozicijas. Prieš šešerius metus sugalvoję įkurti tokios netradicinės sudėties ansamblį – bosinis klarnetas, trimitas, trombonas ir baritonas, muzikantai susidūrė su neegzistuojančio repertuaro problema, tad svarbia jų veiklos dalimi tapo nuolatinis bendradarbiavimas su kompozitoriais ir naujų kūrinių užsakymas. Tiesą pasakius, pirmieji ansamb­liui rašę kompozitoriai suformavo „Loadbang“ garsinį ir idėjinį įvaizdį, bylojantį apie eksperimentuoti drįstančius ir tai kokybiškai darančius atlikėjus. Na, o tą vakarą kostiumuoti vyrukai, regis, be didelių pastangų ir svarbiausia besimėgaudami grojo gausiomis „išplėstinėmis“ instrumentų technikomis pasižyminčias kompozicijas. Mikliais ir įgudusiais rankų judesiais jie akimirksniu pakeisdavo įvairias surdinas, transformuojančias varinių instrumentų tembrus, taip pat demonstravo neįtikėtinai plačią dinaminę ir koordinuoto begarsio pūtimo skalę. Kiekviename kūrinyje ansamblio tembrinis potencialas buvo naudojamas savitai – vienur jungiant balsą ir instrumentus į vientisai alsuojančią sonorinę faktūrą, kaip Reiko Fütingo „Land of Silence“ (2009), ar sukuriant puantilistinį sudėtingų ritmų darinį Alexo Minceko kūrinyje „Number May Be Defined“ (2013). Toks meistriškai įvaldytas ir įtaigiai perteiktas garsų ir judesių teatras nepaleido klausytojų dėmesio nė akimirkai, o koncerte apsilankiusiems kompozitoriams tik sužadino norą rašyti naujus kūrinius šiam ansambliui.

Besilankant koncertuose nuolat tenka migruoti iš vienos Manhatano salos vietos į kitą – aukštyn, žemyn ir į patį vidurį. Nors toks aiškus geografinis suskirstymas ir turi prasmę, padėdamas susigaudyti miesto transporto sistemoje, kalbant apie šių laikų stilistines muzikos kryptis, kadaise istoriškai susiformavusios kategorijos atrodo gana dirbtinės ir nebepritaikomos. Bent jau šiame mieste, kur dabartinis žanrų ir stilių mišinys taikliai atspindi paties miesto ir laiko dvasią.