Žibuoklė Martinaitytė. Niujorkas. Kompozitorės dienoraščiai (19)

Virsmai

Apimtas nuolatinio virsmo, Niujorkas neleidžia nuobodžiauti. Kaip pasakė viena rašytoja, tereikia pusvalandį pastovėti ties atsitiktinių miesto gatvių sankryža, kad išgaruotų bet kokia depresija ar nuobodulys. Stebėti čia tikrai yra ką. Gyvenimas nenustygsta vietoje, visuomet kažkas vyksta, juda ir keičiasi. Miestas aprėpia didžiulę teritoriją, tad lėtus kaitos procesus galima pastebėti tik dažnai lankomuose rajonuose, kai kitur ima ir išdygsta dangų siekiantys pastatai arba netikėtai pasikeičia pažįstami namų fasadai ir iškabos.

Virsmo būsena ir naujų kontekstų ieškojimas persmelkė ir Niujorko žiemos sezono koncertus. Dažnai organizatoriai ir atlikėjai žūtbūt siekia atsinaujinti, norėdami pritraukti publikos ir spaudos dėmesį. Tiesa, kartais pokyčiai tik paviršutiniai, kaip kad miestiečius nustebinusi naujiena apie planuojamą Niujorko filharmonijos salės pervadinimą. Kadaise pavadinta vieno iš dosniausių rėmėjų vardu, Avery Fisherio salė, ruošdamasi daugybę milijonų kainuosiančiai renovacijai, nusprendė „grąžinti" vardą A. Fisherio šeimai, už tai sumokėdama 15 milijonų dolerių. Kad ir kaip keistai skambėtų toks sprendimas, tai daroma siekiant privilioti dar dosnesnius filantropus, kaip atlygį siūlant jiems galimybę pavadinti salę savo vardu. Vis dėlto šioje istorijoje įdomiausia tai, kad patys niujorkiečiai niekuomet šios salės nevadina kitaip, kaip tiesiog Niujorko filharmonija.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Grįžtant prie atsinaujinimo tendencijų meninėje plotmėje, reikia paminėti gruodžio mėnesį Park Armory salėje vykusį projektą „tears become... streams become...", kur gerai pažįstamas fortepijoninis repertuaras buvo įvilktas į intriguojantį rūbą – vizualinę vandens instaliaciją. Pakito ir paties koncerto formatas: dažniausiai suvokiamas kaip vienkartinis reiškinys, šis koncertas buvo atliktas net dešimt kartų. O menininko Douglaso Gordono vandens instaliacija truko beveik mėnesį ir žiūrovai dieną galėjo pasiklausyti „įsivaizduojamo" koncerto su nematomu atlikėju. Didžiumą salės ploto užtvindęs vanduo – pailgos formos ramus ežeras, tyvuliuojantis pastato viduje, kūrė siurrealistiškai iliuzinę atmosferą. Vandens paviršiuje atsispindėjusios išgaubtos salės lubos kvietė į dar vieną, povandeninį atspindžių pasaulį. Na, o pačiame „ežero" viduryje lyg tobulų formų skulptūros stovėjo du fortepijonai – įpras­tas „Steinway" instrumentas ir mechaninis, grojantis pats savaime, be atlikėjo. Instrumentai, regis, iškylantys tiesiai iš vandens, taip pat atsispindėjo vandenyje. Mechaninio fortepijono klavišai nuolat judėjo, skleisdami nematomo atlikėjo išgaunamus garsus. Na, o per koncertų metu aplinkui vandenį susėdę žiūrovai galėjo pasigėrėti subtiliu prancūzų pianistės Hélène Grimaud atlikimu. Programą sudarė XX a. kompozitorių kūriniai, susiję su vandens tematika, tarp kurių – L. Berio „Wasserklavier", T. Takemitsu „Rain Tree Sketch II", C. Debussy „La Cathédrale Engloutie" ir kitos kompozicijos. Reikia pasakyti, kad įprasminta kiek bauginančio vandens instaliacijos grožio, siejančio idėjos paprastumą ir elegantišką jos įgyvendinimą, gerai pažįstama muzika įgavo naują dimensiją, neabejotinai sustiprinusią emocinį muzikos poveikį. Unikalus reginys priminė sapnų pasaulį ar kompiuterinę vaizdų simuliaciją, kur viskas įmanoma ir neegzistuoja jokie techniniai apribojimai. Nors muzikos ant vandens idėja nėra nauja, ji dažniausiai įgyvendinama pasitelkus „mobilius" instrumentus. Šįkart idėjos novatoriškumas pasireiškė instrumento pasirinkimu. Fortepijono juk lengvai nenuplukdysi į ežero vidurį, tad pats reginys su dviem ant vandens stovinčiais didžiuliais, tačiau gracingais instrumentais buvo tikrai įspūdingas. Žinoma, įrengti ežerą patalpoje irgi nebuvo paprasta, ypač turint omenyje didžiulę Park Armory salės erdvę. Vienas iš techninių klausimų, kurį teko išspręsti, – vandens skleidžiama drėgmė, galinti pakenkti instrumentams. Pasitelkę psichometrijos principus, inžinieriai įrodė, kad palaikant pastovią vandens (10–12 °C) ir oro (21–24 °C) temperatūrą, gaunamas nulinis drėgmės lygis, ir tai nuramino „Steinway" firmos atstovus, paskolinusius renginiui itin brangius instrumentus.

„tears become... streams become...“ Jameso Ewingo nuotrauka

Kitokį būdą aktualizuoti praeitį, sukuriant naują kontekstą, buvo galima pamatyti lapkričio 20–23 d. BAM Harvey teatre įvykusiame projekte „Black Mountain Songs". Skirtas kadaise garsiam ir jau senokai nebeveikiančiam menų koledžui „Black Mountain", kur savo laiku dėstė kompozitorius Johnas Cage'as, tapytojas Willemas de Kooningas ir filosofas, išradėjas Buckminsteris Fulleris, šis renginys siekė atspindėti liberalią, kūrybinio bendradarbiavimo principu paremtą koledžo dvasią. Koncerto idėjos sumanytojas kompozitorius Bryce'as Dessneris užsakė kūrinius aštuoniems autoriams, tarp kurių – pernai Pulitzerio premiją laimėjusi jauna kompozitorė Caroline Shaw, niujorkietis Nico Muhly ir kiti. Pasitelkiant sceno­grafiją, videokoliažą ir šokį, nors ir skirtingos stilistikos visos chorinės ir instrumentinės kompozicijos, jungėsi į vientisą pusantros valandos naratyvą, puikiai įkūnytą „Brooklyn Youth" choro, diriguojamo Dianne Berkun-Menaker. Užburiantis jaunatviškas tyrumas, toks nebūdingas dabarties laikams ir šiam milijoniniam miestui, sklido iš choristų balsų, bylodamas apie idealizuotą pasaulio matymą, dažnai būdingą akademinėms institucijoms. Choro paaugliai laisvai judėjo po sceną, mintinai atlikdami visus kūrinius. Kadaise laimėjęs „Grammy" už Johno Adamso kūrinio „On the Transmigrassion of Souls" įrašą, šįkart choras demonst­ravo puikiai paruoštą programą, jautrią muzikos pajautą ir žavėjo užkrečiančiu entuziazmu.

Dar vienas chorinis renginys, naujai kontekstualizavęs senosios ir naujosios muzikos derinį – Slovėnijos vokalinio teatro „Carmina Slovenica" projektas „Toxic Psalms", pristatytas sausio 8–11 d. per eksperimentinės operos festivalį „Prototype". Įvardytas kaip 8 paveikslų kolektyvinis potyris, šis muzikinis-sceninis veiksmas sujungė kūrinius nuo viduramžių iki šių dienų, peržengdamas kultūrų, tautų ir tikėjimų apribojimus. Beje, tarp autorių pavardžių malonu buvo aptikti Bronių Kutavičių ir atpažinti ištraukas iš jo oratorijos „Paskutinės pagonių apeigos". Tiesa, praradusios savąją įprastinę sekos logiką, šios ištraukos tapo sunkiai identifikuojama vientiso muzikinio hibrido dalimi. Stiprioji projekto „Toxic Psalms" pusė – teatrališkumas, tam tikras pirmapradis gaivališkumas ir įtaigus atlikimas, pademonstruotas moterų choro iš Slovėnijos. Juodai apsirengusios choristės agresyviai ir ryžtingai judėjo po sceną, kurdamos vis naujas choreografines figūras, kartais priminusias madų šou ar totalitarinio režimo marširavimą, arba susėdusios ant grindų meditacinėmis pozomis panėšėjo į ritualizuotų apeigų dalyves. Visą pusantros valandos veiksmą atlikusios mintinai, jos dainavo, rėkė, šūkčiojo ir šnypštė tarsi gyvatės, taip pat grojo mušamaisiais instrumentais, dažnai skleisdamos beveik apčiuopiamą nervingą energiją. Išgirdome platų vokalinių technikų diapazoną – nuo gerklinio ir nosinio dainavimo iki švediškojo kulning (gyvulių bandos šaukinių).

Slovėnijos vokalinio teatro „Carmina Slovenica“ projektas „Toxic Psalms“. Urano Rudi nuotrauka

Vokalinių technikų įvairovė ir senų dalykų virsmas naujais tapo ir gruodžio 4 d. BAM Harvey teatre matyto kompozitorės Meredith Monk projekto pagrindu. Beveik pusantros valandos kūrinys „On Behalf of Nature" (2013), atliktas pačios autorės ir jos vokalinio ansamblio kartu su mišria instrumentų grupe, sukėlė prieštaringų minčių. Kiek miglotos koncepcijos kūrinys neturėjo nei akivaizdaus turinio, nei pakankamai teksto, padedančio susigaudyti užkoduotų sąvokų ir prasmių lauke. Anot kompozitorės, čia ji kalba „gamtos vardu", įkūnydama ir išreikšdama gamtos jėgas, kurių dažnai nepaisoma. Tam tikra prasme – tai meditacija apie ekologijos trapumą ir žmogaus neatskiriamumą nuo gamtos. Dirbdama prie šio projekto, M. Monk norėjo sukurti ekologišką meno kūrinį, nepadidinantį materialių atliekų pasaulyje kiekio. Tam ji pasitelkė prancūzų antropologo Claude'o Lévi-Strausso brikoliažo idėją, sukurdama kažką naujo iš jau turimų objektų. Pagal šį pakartotinio panaudojimo arba perdirbimo principą buvo sukurti kostiumai iš dėvėtų rūbų, taip pat ir projekto muzikinė medžiaga. Seni dalykai virto naujais, tą patį būtų galima pasakyti ir apie autentišką kompozitorės išraišką – išlikusi atpažįstama, ji suskambėjo šviežiai, patekusi į naują kontekstą.

Kultūrinio brikoliažo principas buvo būdingas dar vienam gruodžio 2 d. Kolumbijos universiteto Šv. Pauliaus koplyčioje įvykusiam koncertui, kur nuskambėjo džiazo kompozitoriaus ir improvizatoriaus George'o Lewiso kūrinio „A Recital for Terry Adkins" (2014) pasaulinė premjera. Ši atviros formos ritualinė ir interaktyvi kompozicija skirta menininkui ir multiinstrumentalistui Terry Adkinsui, kuris savo kūryboje dažnai jungdavo garso ir vaizdo instaliacijas. Vadinamuoju rečitalių žanru jis siekė jungtinio ir visa apimančio potyrio, tad ir G. Lewiso multimedijų projektas aprėpė gyvus atlikėjus, daugiakanalę gyvąją elektroniką ir videovaizdus su menininko darbais. Šiek tiek improvizacinio pobūdžio muzika, kupina netikėtų tembrinių derinių, patraukė savo erdvinio išdėstymo logika – iš pažiūros gana paprasta, tačiau paveikia. „Ensemble Pamplemousse" nariai nuolat judėjo erdvėje, vis keisdami savo padėtį klausytojų atžvilgiu –­ garsai sklido tai iš kairės, tai iš dešinės, iš aukštai ar iš koplyčios vidurio, sutrikdydami erdvinę orientaciją ir įtraukdami klausytoją į svaiginantį daugiaplanį garsinį srautą.

Annie Gosfield. Josho Gosfieldo nuotrauka

Grąžinti praeities garsinius ženklus į dabartinį kontekstą siekė ir gruodžio 7 d. „Roulette" salėje Brukline įvykęs styginių kvarteto JACK ir niujorkietės kompozitorės Annie Gosfield koncertas. Dviejų iš trijų tą vakarą skambėjusių kūrinių idėjos kilo autorei studijuojant autentiškų radijo trikdžių, naudotų per Antrąjį pasaulinį karą, įrašus. Ši radijo signalų slopinimo ir trikdžių metodika buvo pasitelkiama blokuojant priešiškų šalių radijo transliacijas. Ieškodama kuo artimesnio šių trikdžių analogo styginių instrumentų paletėje, kompozitorė artimai bendradarbiavo su kvarteto JACK nariais. Meistriškai naudodama išplėstines instrumentų technikas – įvairius džeržgesius, išgaunamus stipriau ar silpniau paspaudus stryką prie stygų, ir stratosferinius flažoletus pačiame aukščiausiame registre, autorė kūrė nestabilių garsų pasaulį, susiliejantį su radijo signalų trikdžiais, sklindančiais iš elektroniškai apdirbtų autentiškų įrašų. Radijas turėjo įtakos ir beveik valandą trukusio premjerinio kūrinio „Signal Jamming and Random Interference" (2014) formai, kur skirtingi muzikiniai motyvai ir triukšmai pasigirsdavo ir išnykdavo, kaip įvairuojantys radijo dažniai. Vos užgimusių melodijų nuotrupas nuolat pertraukdavo pasikartojantys agresyvūs radijo signalų triukšmai, sklindantys iš A. Gosfield manipuliuojamo laptopo ir blokuojantys nuoseklios muzikinės tėkmės vystymą, ir tai kūrinio atlikimo metu ėmė gerokai erzinti. To tikriausiai ir buvo siekta, norint atkurti karo metų patirtį. Na, o kvartetas tą vakarą grojo tikrai įkvėptai, nors visi kūriniai buvo tiesiog perpildyti šiuolaikinių grojimo technikų, keliančių atlikėjams nemažai iššūkių. Tiesa, šis ansamblis garsėja savo gebėjimu realizuoti pačias sudėtingiausias partitūras.

Virsmo tematika, nors ir kiek subtiliesniu lygmeniu, persmelkė dar vieną gruodžio 5 d. Millerio teatre įvykusį autorinį amerikiečių kompozitoriaus Keerilo Makano koncertą. Čia muzika alsavo dinamiška statika, kurioje kaitos procesai vyko itin lėtai, beveik nepastebimai, kaligrafiškai tiksliai interpretuojami ansamblio „Either/Or". Abu ilgi kūriniai – premjerinis „If We Knew The Sky" ir „Letting Time Circle Through Us" (2013) formavo iš esmės nekintantį garsų pasaulį, judesį be judėjimo. Besi­kartojančių subtilių harmonijų motyvais grįsta muzikos tėkmė nuolat manevravo tarp paprastumo ir sudėtingumo, kurdama tobulai sustyguotos kosminės mašinerijos įspūdį ir leisdama patirti laiką tokį, koks jis yra – jo neskubinant ir nestabdant.