Živilė Ramoškaitė, Giedrė Kaukaitė, Irena Milkevičiūtė, Edmundas Gedgaudas, Jūratė Katinaitė. Kiprui skirta „Traviata“

Apie gruodžio 12 d. „Traviatą“, skirtą Kipro Petrausko 130-osioms gimimo metinėms

„Traviata“. Martyno Aleksos nuotraukos

Živilė Ramoškaitė, muzikologė

Labai malonu, kad teatras mūsų operos legendą pagerbė išties aukšto lygio spektakliu. Edgaro Montvido Alfredą esame jau girdėję. Šįsyk solistas vaidmeniui suteikė dar ryškesnių dramatinių spalvų, meistriškai išreikštų vokalinėmis priemonėmis.

Ypatinga vakaro puošmena tapo Katerinos Tretyakovos pirmasis pasirodymas Nacionalinio teatro scenoje. Jos sukurtas Violetos vaidmuo sužavėjo menine įtaiga, psichologine tiesa, nepaprastu moterišku žavesiu. Solistės vokalas ir vaidyba prilygo tobulai skambančiam akordui. Apie herojės aistringus jausmus, abejones, viltį ir kančią iškalbingai bylojo iki smulkmenėlių nušlifuota solinė partija, raiški gestų kalba. Įprasmintos buvo netgi pauzės. Neprisimenu, kada mūsų scenoje buvo taip techniškai tiksliai ir švariai atlikta ši partija. Turiu galvoje ypač gausias vokalines puošmenas, aukštas natas ir panašius dalykus.

Prie solistų sėkmės, manau, labai reikšmingai prisidėjo puikus italų maestro Gianluca Marciano, įspūdingai valdęs visą muzikinį operos vyksmą. Jis privertė pamiršti nevykusį, visuomet erzinantį sceninį operos pastatymą.

 

Giedrė Kaukaitė, dainininkė

Šis spektaklis man buvo šventė. Vos įžengusi į teatrą jutau aukštai įkaitusią atmosferą. Džiugino visų dalyvių – solistų, choro, orkestro ir nematomų, bet tokių svarbių užkulisių padėjėjų – išskirtinis pakilumas. Jautei, kad nemarioji Verdi muzika ir tikri jausmai, plūstantys iš scenos, harmonizuoja ir šį ginčytiną pastatymą. Juk daug kas tvirtins, kad disko klubo stilius ir Verdi – nesuderinami dalykai... Tačiau atlikėjai, talentingo dirigento G. Marciano vadovaujami, sukūrė galingą emocijų lauką, kuris ir tapo jų dovana Kiprui. Galima tik didžiuotis, jog visi solistai – Lietuvos muzikos akademijos auklėtiniai. O publikos reakcija net nustebino: seniai teko girdėti tiek šūksnių ir karštų aplodismentų.

 

Irena Milkevičiūtė, dainininkė

Man labai patiko Edgaras, tiesiog sužavėjo jo nuoširdumas ir pagarba tradicijai. Jo dainavimas tarsi sušildo – labai tikras, nemeluojantis, vaidyboje jokios pozos. Jis labai talentingas ir muzikalus – galbūt balsas ir nėra „verdiškas“, bet tąkart mane giliai įtikino. Edgaras pasiekia žiūrovą per balsą, per muziką, gyvena savo vaidmeniu. Žodis operoje, ištartas su muzika, yra daug stipresnis.

Labai pasiilgau tų laikų, kai operos buvo statomos taip, kaip jos buvo sukurtos. Turime žinoti, kokiais laikais Verdi kūrė „Traviatą“: kurtizanės, kaip ir geišos, buvo labai išsilavinusios, gebėdavo kalbėtis su vyrais įvairiomis temomis. Todėl toji dama su kamelijomis negali būti pigi, o scenovaizdis turėtų papildyti ir praturtinti veiksmą ir muziką. Neva naujoviška „Traviatos“ scenografija iš tiesų labai nuskurdina spektaklį. Žinoma, visuomet stengiuosi atrasti kažką gera širdžiai – ateinu į teatrą ne kritikuoti, o pailsėti, pamatyti ir grožėtis spektakliu.

Katerina Tretyakova – Violeta turi labai gražų piano, puikiai išdainuoja aukštas natas. Jaučiau, kad ji yra ištverminga, taip pat – kad dainuoti teatre, kuriame akustika yra problemiška, jai nebuvo lengva.

Spektaklyje yra keletas vietų, kur dirigentas kone dvigubai sulėtina tempą, kad išryškintų Violetos išgyvenimus. Tai paro­do, kad jis laikosi geriausių šios operos atlikimo tradicijų.

„Traviata“ yra mano diplominis darbas ir pirmasis spektaklis. Jos muzika iki šiol jaudina ir žadina prisiminimus. Jau nuo pirmųjų garsų kažkas manyje suvirpa ir atrodo, kad tuoj išeisiu į sceną ir dainuosiu. Italijos Parmos teatras buvo pakvietęs mane dainuoti Violetą. Tačiau tuometė uždarumo politika sutrukdė ir man, ir dar daug kam – nuo pasaulio teatrų buvome atskirti geležine uždanga.

Edmundas Gedgaudas, muzikologas

Prieš šešetą metų, išvydęs pasaulio garsenybių sumaitotą „Traviatą“, ketinau ta „produkcija“ savęs daugiau nekankinti. Charizmatiniai, legendiniai, ikonos... Juk kuklesnių kūrėjų, kuriems būtų leista palikti žymę LNOBT scenoje, nebebūna.Vizualus kičas skersai ir išilgai raižė muziką – tegu jį aptarinėja per pertrauką teatro fojė ratu vaikštinėjančios ponios. Bet štai – Kipro Petrausko sukakčiai artėjant, teatras pakvietė čia jau kadaise buvusį gerą dirigentą G. Marciano, mums seniai pažįstamą Edgarą Montvidą ir Giedrės Kaukaitės klasėje besimokiusią, dar ir kitur studijas tęsusią Kateriną Tretyakovą. Konkursuose ir operos scenose ji nuolat patiria sėkmę, tačiau Lietuvoje didelio vaidmens dar nėra parodžiusi. Bus „Traviata“, kaip kitaip... Pasidairau po internetą. Gal ypač jos dainuojamas Mozartas man patarė, atgrasaus pastatyminio kičo vaizdų nepaisant, į Vilniaus „Traviatą“ vis dėlto dar kartą nueiti.

Jau per elegiškąją įžangą jaučiu orkestrą deramai susikaupus, o prasidėjus veiksmui neprarandu kontakto su šiais senokai pabodusiais garsais. Gal gerosios dvasios čia kažką gaivina? Mintyse Liudo Truikio balsu išgirstu „...opera juk yra MUZIKA!“ – taip, šventa teisybė. Klausausi, netgi žiūriu –­ ir kičas atrodo jau nutolęs, susigėdęs, radęs savo vietą. Lyg koks nekviestas svečias. Spektaklio tvarka ir jo gyvybė šią akimirką –­ dirigento rankose, deramai ir kitus komponentus perrikiuojančiose.

Katerina įtaigiai tiki sava Violetos vizija, salė artistei jautriai atliepia. Scenose su Alfredu, iki smulkmenų kruopščiai Edgaro Montvido apgalvotose, žiūrovo dėmesys labiau linksta stebėti būtent ją, jos klausytis. Tik nelyginkim Katerinos su Elena Čiudakova! Norėdami poetą suprasti, eikim, kaip pataria Goethe, „į poeto šalį“. O tos šalys juk lyg kokie skirtingi pasauliai. Mene taip ir turi būti, antraip tikroji kūryba imtų dusti. Prieškariu turėjome „Traviatą“ su Alfredu cent­re, pokariu – su Violeta. Nepakartojamųjų Kipro ir Elenos dėka.

O aš dar pamenu Alfredo tėvą, iš kurio Antanas Sodeika, puikiai dainuodamas, darydavo krioštelėjusį senį. Gal būdamas galantiškas ne pirmos jaunystės (bent jau išore) anuometėms Violetoms? Arba – Kiprui, kuriam Alfredo vaidmeniu Lietuvos operoje startavus ir vėliau įsibėgėjus, sustoti nebuvo lengva. Kiekgi tam „atsivertusios kurtizanės“ numylėtinio tėtukui galėtų būti metų? Juk jis Violetai dainuoja: „Tyrą tarytum angelą / Dievas man davė dukrą“ (spektakliai vykdavo lietuvių kalba), tad per pertrauką, žodžio kišenėje neieškodavusi mūsų mama tėvui yra pasakiusi: „Pagalvok, jis dar ir dukrą susimeistravo, gal kas padėjo?“ Bet šitokie Alf­redo „tėtušiai“ – ganėtinai gili praeitis. Gal Arūno Malikėno siluetas savaip tą primins? Tiek to, juk šis artistas scenoje visada yra kūrėjas tiek balsu, tiek ir vaidmens pojūčiu. Ir štai – į vasarnamį įžengia elegantiškas, lieknas ponas. Argi kažkas nutiko ir dainuos kitas artistas? Bet pasigirdus balsui, dvejonės išsisklaido. Tik per puikųjį tėvelio ir tyru angelu (be kabučių) tapusios Violetos duetą, suvirpinusį abiejų širdis, garbusis senjoras mažumėlę piktnaudžiavo „emociniu pedalu“. O gal tokia buvo dirigento valia? Kad ir kaip būtų, poryt klausysiuos jo diriguojamo Verdi „Ernanio“, kur Truikys, manau, rastų progą pakartoti savąjį apibendrinimą: „Nežinojo, kaip padaryti gerai, padarė brangiai.“

 

Jūratė Katinaitė, muzikologė

Ilgai lauktas Katerinos Tretyakovos debiutas LNOBT scenoje tapo sezono įvykiu. Kadaise Lietuva mergaitei iš Murmansko, su tėvais atvykusiai į Visaginą, suteikė šansą ugdyti gabumus ir išvykti tolimesnėms studijoms į Zalcburgo „Mozarteumą“. Šiandien galime didžiuotis, kad tokio vokalinio ir aktorinio meistriškumo dainininkė, prestižinių tarptautinių konkursų laureatė studijas pradėjo čia, kad Lietuva, LMTA ir vokalo pedagogė Giedrė Kaukaitė minima jos kūrybinėje biografijoje.

Violetos vaidmenį Katerina gavo tarytum iš paties Verdi rankų, tarsi būtų pirmoji atlikėja, negirdėjusi jokių klišių, neįtarusi, kur čia galima truputėlį palengvinti sau vokalinę dalią. Ji sugebėjo VISAS pirmojo veiksmo arijos „E strano… Follie, follie… Sempre Libera“ koloratūras, smulkiausias nateles įprasminti, nė viena neskambėjo dėl grožio, dėl pačios savęs. 95 metus Lietuvos melomanai žavisi šia opera, mėgaujasi šia arija ir, man regis, tik dabar suprato, ką Verdi norėjo išties pasakyti, parašęs tiek smulkių natelių. Tai sakau dar sykį klausydamasi Marios Callas įrašo, prisimindama pernykštę Dianos Damrau Violetą Milano „La Scala“ sezono atidaryme, nuostabiąsias Nathalie Dessay, Aną Netrebko… Išskirtiniai balsai, puikios artistės, tačiau yra ir joms šioje arijoje natų, kurias reikia įveikti. Katerina nesigalynėjo su šia arija, o pasakojo mums istoriją, kuri suskambo kaip pirmapradis Verdi grynuolis. Artistei ypač padėjo dirigentas G. Marciano, idealiai parinkęs tempus, įskėlęs ugnį orkestrui ir stipriai, aistringai talentingais mostais valdęs visą dramos tėkmę. Tretyakova sukūrė Violetos personažą pirmiausia kaip vokalinę partiją, išaugino kurtizanės dramą nuo linksmybių per subtiliausius pianissimo ir aistringus proveržius iki didžiosios tragedijos. Jos Violetos vaidmens gylį gali jausti net užmerktomis akimis, vien iš balso. Tokia vokalinė meistrystė dabar reta viešnia net ir prestižiškiausiose scenose. Na, o pridėjus puikią dainininkės vaidybą turime stulbinantį rezultatą, puošiantį „Traviatos“ spektaklį, dedikuotą pirmojo Lietuvos Alfredo – Kirpo Petrausko sukakčiai. Šis spektaklis tapo ir Kipro „vokalinio vaikaičio“ Edgaro Montvido (pedagoginė linija – Petrauskas, Noreika, Montvidas) triumfu. Jį, atliekantį Alfredo vaidmenį, jau yra tekę matyti mūsų scenoje, tačiau šis kartas – ypatingas. Floros puotos scenoje jo dramatizmas iššovė lyg kamštis ir tapo viso veiksmo ašimi. Šiedu Violeta ir Alfredas yra savo karjeros zenite, nauja pora ir nauja pakopa lietuviškos „Traviatos“ istorijoje.

Parengė Dalia Sverdiolienė