Muzika

7:42 iš penktos platformos Padujos traukinių stotyje pajuda greitasis regioninis traukinys į Veneciją, Santa Lucios stoties link. Keliolika minučių po 8 val. mudvi su bičiule išlipame į jau įprastą rytinės miesto kaitros uvertiūrą. Nors į nuotolinį lietuvišką bienalės paplūdimį kaip studentės-dainininkės kursavome reguliariai visą birželį ir liepą, iš traukinio išlipančių keleivių minioje dusyk neatpažinau nė vieno. Nuolatiniai čia tik žmonių srautai, nuo vande...


× Jūratė Širvytė-Rukštelė Prieš keletą mėnesių „7md“ perskaičiau straipsnį (Renata Dubinskaitė. „Apie senosios muzikos „populiarinimą“, 2019-06-07), kuriame menotyrininkė ir baroko muzikos atlikėja Renata Dubinskaitė išdėstė griežtą poziciją apie senosios muzikos teatralizavimą, kultūros tarybos politiką bei tų keleto senosios muzikos festivalių Lietuvoje programavimą bei jų meno vadovų etiką. Prisipažįstu, straipsnis sutrikdė. Uža...


Portugalijos bažnyčios vis iš naujo pritrenkia aukso abstrakcija ir šventųjų natūralizmu. Kartą gyvenime teko net apsižliumbti vos įkėlus koją į šventovę nuo to, ką reikėtų pavadinti brutalia, fizine barokinio meno galia, beveik prievarta. Porto pranciškonų bažnyčioje kiekvienas sienos centimetras nuo grindų iki pat lubų vibruoja auksu padengtais medžio drožiniais. Nėra nė vienos tiesios linijos ir nė vieno lygaus paviršiaus: pinasi kūnai, augalai, ornamentai i...


Kanklės iš stalo per amžius išsirutuliojo. Kai Žaltys užsimiršęs šalta ranka per stalą braukė, manydamas, kad tai jo pačios kūnas. O įgeltai Eglės širdžiai šis stalas atrama buvusi, kuomet į bendrą patalą netraukė, nes nesantaika lyg kardas ore kybojo. Išsiverkti tiko, stiprybė ir atrama. Kol vieną dieną kažkas ant stalo stygas netyčia numetė. Tuomet išeitis jos galvoje sukirbėjo: išlaisvinti sielą! Stygų ant šio stalo daugiau...


Musikverein – pasaulinio lygio orkestro „Wiener Philharmoniker“ (liet. Vienos filharmonijos) namai, tačiau dažnai ši auksinė vieta scenoje yra užleidžiama užsienio atlikėjams bei muzikos kolektyvams. Pavyzdžiui, E. Montvidui, P. Geniušui, S. Sondeckiui, V. Urmanai, J. Domarkui, D. Geringui, Ū. Žebriūnaitei, A. Žlabiui.     Nors Musikverein iš pirmo žvilgsnio neatrodo kaip ypatingo dydžio pastatas, viduje – šešių koncerto s...


Lydia Lunch (tikr. Lydia Anne Koch) – amerikiečių menininkė, viena pagrindinių moterų andergraundo kultūroje per pastaruosius 40 metų, šiemet birželio 2 d. švenčianti 60-metį. Laisva, radikali, nepripažįstanti suvaržymų, kompromisų ir veidmainystės. Dėl atvirumo nemėgstama didžiųjų žinia­sklaidos priemonių. Apie save sako: „Buvau pratinama prie Amerikos prekybininkų meinstrymo – prie „Wheaties“ dribsnių, prie amerikietiškų imtynių laisvųjų &...


Praėjusią žiemą skaitydamas kursą apie dzenbudizmą, dr. Suzuki pasakė: „Prieš studijuojant dzenbudizmą žmonės yra žmonės, o kalnai yra kalnai. Studijuojant dzeną viskas susipainioja: niekas tiksliai nežino, kas yra kas, o kas nėra kas. Išstudijavus dzeną žmonės yra žmonės, o kalnai yra kalnai.“ Po paskaitos buvo paklausta: „Dr. Suzuki, kuo tada skiriasi „žmonės yra žmonės“ ir „kalnai yra kalnai“ prieš studijuojant dzeną ir „žmo...


Žiema kovo mėnesį vis dar žarstėsi snaigėmis, kurios tarsi vėsios, netikėtai atskriejusios kibirkštys glaudėsi prie veido. Jos nepriminė kraujo ištroškusių uodų, tad nesipriešinau. Žaismingos, palyginus su minia, prieš kurią tądien, kad įveikčiau užsibrėžtą nuotolį, turėjau irtis. Niujorkas nemiega ir sumaištis neatslūgsta net vakaro sutemoms įleidus šaknis. Įveikti nuobodulį, patirti gyvenimo malonumą geidžiama bet kuriuo metu. Dunda nenuilstanti...


  Sakoma, Antonio Vivaldi yra vienas grojamiausių ir dažniausiai įrašinėjamų kompozitorių muzikos istorijoje. Todėl sunku patikėti, kad iki Antrojo pasaulinio karo jis buvo žinomas tik kaip keleto koncertų autorius ir tik Johanno Sebastiano Bacho studijų kontekste (pastarasis klavesinui transkribavo 7 A. Vivaldi koncertus). Tiesą sakant, iki XX a. vidurio A. Vivaldi buvo J. S. Bacho šešėlyje, nes muzikologai, pasidavę absurdiškai inercijai italų kompozitorių l...


Ilgai sirgau romantine opera – užvaldyta grožio, pasirinkusi nekritišką santykį. Atsimenu, kaip draugė klausė: kodėl dainininkas kiekvienos arijos pabaigoje būtinai turi rėkti tas aukštas natas, kad net skaudu ausims klausytis? Sau tokio klausimo nekėliau, kaip ir daugelio kitų, juk operos neįmanoma priimti nepriėmus jos sąlygiškumo ir labai savotiškų tradicijų. Trumpai tariant, turi būti tiesiog įsimylėjęs muziką ir nuolat kišenėje turėti rožinius akiniu...


Draugai