Mergaitė sėdėjo ant kėdės supynusi kojas. Salėje užtemo šviesos. Staiga prasiskleidė užuolaida. Aišku, kad raudona. Man patinka garsas, nes jis išjudina mano vandenį. Kas buvo užsistovėję, susiteliūskuoja. Vienoje pasakėčioje teigiama, kad tik nusistovėjus drumzlėms, gali pamatyti dugną. Kokia ten paslaptis nuskandinta. Ar ieškau garso, kad tik nepamatyčiau tos paslapties? Kad tik drumzlės nenusėstų. Noriu teliūskuotis, teliūskuotis. Kai užgroja „Pr...
Lietuvoje, kaip ir Vakaruose, vasarą muzika palieka didmiesčius ir išvažiuoja į provinciją, tik ne atostogauti, o toliau dirbti, mat muzika neturi atostogų. Bet jai irgi reikia pakeisti aplinką, tad ji apsistoja vienuolynuose, mažų miestelių bažnyčiose, dvaruose. O garsūs atlikėjai nesibodi dideles sostinių koncertų sales iškeisti į kamerines provincijos erdves. Kartais jie tas pačias programas tiesiog perkelia iš vienos erdvės į kitą (plg. šiemetinį Andriaus Žla...
Po dviejų Vilniaus festivalio koncertų Šį pamąstymą, netelpantį į recenzijos žanrą, įkvėpė du atsitiktinai aplankyti Vilniaus festivalio koncertai: Andriaus Žlabio fortepijoninis rečitalis (dvigubas rečitalis, nes jo metu vienas atlikėjas grojo vieno kompozitoriaus – Johanno Sebastiano Bacho – muziką) ir prancūzų baroko ansamblio „I Gemelli“ pasirodymas (kitur jis pristatomas kaip šveicarų, nors iš tiesų jį reikėtų vadinti tiesiog tarpta...
× Greta Ambrazaitė Dominykas Niaura baigė filosofijos studijas, dirba „Jaunimo linijoje“, yra kino kritikas, multiinstrumentalistas. Prabėgo nemažai laiko nuo grupės „Arklio galia“ CD „Vienas rimtas“ (2008), kuriame grojo būgnais, iki naujausių, šiemet pasirodžiusių autorinių projektų: „Suicideoscope“ („Scope“) ir „Transactions“ („The Common Pitfalls of Fraud and Infatuation“). Visa jungiantis leitm...
Tykus balto popieriaus sniegas rašančiojo vaizduotėje kaskart atsiveria tarsi pažadas išminti dar nepramintą mintijimo brydę lėtai žingsniuojant girgždančiu reikšmių ir sakinių ledu. Kažkur tolumoje girdėti atpažįstami garsai, motyvai, leitmotyvai, kuriuos ir vėl bergždžiai bandai prisijaukinti kategorijomis, struktūromis, galop pusiaukelėje pėdas ima semti it akivaras atsivėręs interpretacijų sūkurys – taip ir lieki plūduriuoti šaltose srovėse, o garsai lieka g...
Lietuviškojo charakterio atspindys Birštono džiazo festivalio scenoje Džiazas visuomet toks, koks yra jį kuriantis žmogus. Nes šis žanras sudaro sąlygas atsiskleisti, o pasislėpti ir apsimesti jame nėra kur. Galima ką nors kopijuoti (beje, kalbėjimas skolintomis frazėmis taip pat šį tą sako apie žmogų), bet džiazo atlikėjo uždavinys yra būti kūrėju, nepriklausomai nuo pozicijos ansamblyje. Kiekvienas grupės narys scenoje išgyvena improvizacinio solo ak...
Eksperimentinis džiazas Jacko Kerouaco „Kelyje“ Filmo „Kelyje“ (rež. Walteris Sallesas, 2012) kadras Kiekvienas kultūrinis judėjimas savo genetinį kodą įkūnija skirtingose medijose. Vienos srovės muzikos ir literatūros kūriniai yra apriboti netapačiomis išraiškos priemonėmis. Nepaisant to, jie imituoja vieni kitų turinį tiek tematiniais, tiek naratyvo aspektais. Pasitelkdami tapačias kompozicines technikas kuria formalias ar stilistines vie...
„Deep Purple“ dainai „Smoke on the Water“ gruodžio mėnesį sukanka 50 metų Bum bum bum, bum bum bubum... Keturių natų G-moll tonacija parašytą ritminę figūrą, kuria Ritchie Blackmore’as 1968-ųjų „Fender Stratocaster“ soline gitara pradeda kompoziciją „Smoke on the Water“, tikriausiai yra girdėję net ne itin daug besidomintys sunkiuoju roku. Tačiau ne kiekvienas muzikos gerbėjas žino, kad dainos tekste yra pasakojami tikri įvyki...
× Milda Arčikauskaitė Rugsėjo 13-ąją Lietuvos rusų dramos teatre įvyko džiazo koncertas, skirtas Lietuvos pianisto ir kompozitoriaus Dainiaus Pulausko 60-mečiui ir „Dainius Pulauskas Group“ (DPG) 25-mečiui. Tai įžanginis festivalio „Vilnius Jazz“ koncertas. Šis pokalbis žymi susitikimą su žmogumi, kuris apie savo pasiekimus, patirtis, įspūdžius kalba paprastai, santūriai ir džiaugsmingai, su didele meile muzikai ir savo darbui. Į t...
× Martynas Bialobžeskis Per pandemiją netikėtai suvokiau, kad atsirado laiko veiklai, kurią jau seniai norėjau išbandyti: kalbėtis su žmonėmis ir tuos pokalbius užfiksuoti. Tai jokiu būdu nereiškia, kad muzikai skyriau mažiau dėmesio, tiesiog turėjau galimybę imtis ir kitokio pobūdžio darbų. Vienas jų – neįpareigojančių ir laisvų pokalbių su meno pasaulio žmonėmis ciklas. Pirmasis pašnekesys – su kino ir teatro režisieriumi Jonu Terteliu. Susipaži...