Adomas Tadas Stanislovas Naruševičius (1733–1796)

VI satyra. Liesas literatas

Ką tai gali stebinti, jei laikai dar tamsūs?
Retas knygas beskaito, retas perka, tamstos.
S. W.

– Čia dabar kas, šviesybe, liesas mokslo pone?
Jau gal dveji metai, kai literato šonus
Tas pats palaikis švarkas ir striukė apdengus?
Nors kloja tavo šlovė ir žemę, ir dangų,
Tarsi Mūzos lopšyje būt pienu penėję;
Bet iš to net drabužis, matau, neišėjo.
Nė neklausiu, koks stalas arba būstas. Rasi
Papėdėje kokio nors mėšlino Parnaso
Tuščią tau skrandį dvasia šeria Apolonas.
Kišenėj nė grašio, o skolų milijonas.
Bet po literom tavo štai stena spaustuvės;
Žmonės tave liaupsina kas dieną užgriuvę,
Juk tautos pažiba tu ar bitutė šonais
Saldžiais, numylėtinis, akis Helikono,
Lenkų žemės saulė ir žiedas, ir paukštytis –
– Liaukis, mielas broli, iš manęs čia šaipytis.
Viską tuščiai praradau, bausmių man gana tų,
Va, nusileidau spaudai ir dar mecenatams.
Tie paskutinį grašį išlups iš kapšelio,
Susimylės anie, jei parpulsi ant kelių.
Nepaklausus nūn protas; daug reikės iškęsti,
Kad jo vaisiai popieriuj šviestų ir negestų.
Štai skundžiasi, jog dykas lenkas kurti tingi,
O siekt ranka kišenės niekas nesirengia.
Ir nesiūlo veiksmingų paskatų auksinių;
Daugiau sukčius pelno ar koks paikas vaikinas,
Kurs pokštą iškrėtęs ir ponuliams įtikęs
Už tą išmonę savo pagauna skatiką;
Tu, vargšeli, už spaudą rašliavos paklojęs,
Miegojai ar dirvą it nemokša¹ vagojai,
Kad galėtų ponia, kai parvažiuos Jonelis
Iš mokyklos, pakišt su razinom blynelį.
Tad verčiau marijošių jau loščiau įšilęs.
Puošnų kardą segėčiau kaip ponas Pamfilas²;
Po sabalo gobtuvu plikė nebešviestų,
O iš po žiponėlio lūšies kailis lįstų.
Štai kur menas pelnytis: tik mirksnis laimingas,
Ir žmogui pinigėlių krūvelė prisninga;
Ko nepavyks per metus ištisus prirašyti,
Duos kortos vienu kirčiu savo favoritui.
O Apolonas, mano dievukas, už triūsą
Kruviną davė šlubą man kuiną Pegasą,
Kurs jau ne kartą, drąsiai galima sakyti,
Pas šv. Lozorių buvo nuklydęs ganytis.
Prastas tai amatas, gal tik šlovės kąsnelį
Vietoj mėsos ir duonos atkišti tau gali
Ir mokslinčiams tikriesiems skiria prastą lemtį:
Vandenį gerti, vienu tik oru gyventi.

Jei pirktų knygas, tuomet gal žmogus naujesnį
Drabužį turėtų ar kiek gardesnį kąsnį.
Gaut nori veltui viską: nuleisčiau už protą,
Jeigu bent už popierių nešykštėtų zlotų.
Tik šaly mūsų metas dar toks nenušvito,
Kad namie kas naudingas knygas paskaitytų.
Viens kitam priekaištauja tuščiai leidžiant laiką.
Kodėl, – klausia bajoras, – kunigas neskaito?
Ir prisako jam uoliai jėgų nesigailėti,
Kad parapija mokslą bei raštą turėtų;
O jis už savo duoną nesunkiai pelnytą
Ačiū Žečpospolitai šitaip pasakytų.
O gal jam žmona, vaikais pasirūpint reikia?..
O šis: ir ponas duonos nepelnęs atriekia.
Šimtas plūgų veltėdžiui tam žemę vagoja.
Gal bajoras už bendrą gėrį taip kovoja?
Speige nešąla, lyjant ūkio neaplanko,
Žiemą prie židinio, o vasarą prie lango
Su žydu pliauškia – kas smuklėj liko nakvynės,
Kiek pardavė silkių, kiek išvarė degtinės.
Skaityti sau galėtų, nebūt tuščiagarbis,
Vien tiktai plikbajoris – pavardė ir herbas.
Bendrauti su prasčiokais reikalo nemato,
Pasiuntinys būt nori arba deputatas.
Negražu, kai teisėjas neieško teisybės,
O teisme visagalis būna – jo šviesybė.
Ar kaip orus seimūnas atvykęs į vietą
Tik dėl savo mokesčių garsiai rėkia veto.
Man ir toks matininkas tesukelia juoką,
Kurs per hipotenuzę³ išsižioti moka;
Bet bėda, kai prireikia ribą brėžt ar kelią,
Sunkiai vargšas skriestuvą valdo ir lentelę.

Šitaip ginčijas jiedu; beje, jau nuo seno,
Apie pasaulį abu nieko neišmano.
Kiekvienas skundžiasi, jog laiko nėr skaityti,
Ir bando žaidimais nuo knygų užsidaryti.
Valstietis laukuos, meistras mieste uždarbiauja,
Vienuolis gieda chore arba elgetauja.
Kunigas... ne, su šitais nenoriu aš pyktis.
Pirklys žiūri saikų ir mugėn rengias vykti.
Advokatas popieriuos rausias, vaiko kandis;
Šlėkta rūko tabaką, išgeria, užkanda;
Nenustygsta padauža, dairosi kariškis,
Kur kiaulių gardas, sūrių pintinė, kur vištos.
Ponas prie kortų džiūsta ir madingai rėdos;
Moteris, kol dar jauna, prieš veidrodį sėdi,
O kai daugiau jai metų sueina, doroji
Kito šlovę dievotu liežuviu bešluoja.
Senis žiūri, kad grašis šimtu užderėtų,
Pienburnis vaikos vėją ir pinigus mėto.
Iš visų juokdarių tų, galim tarti drąsiai,
Tik valstietį ir pirklį normalų berasi.

Girdėjau, kad Varšuvon atvykęs toks ponas
Teisman paduoti savo kaimelio klebono,
Kurs už potvarkį keikė aną iš sakyklos,
Bažnyčios gatvėj knygų krautuvę užtiko;
Senis jomis prekiavo. Įėjęs paklausė:
„Kokia dabartės nauja knyga madingiausia,
Kad ją vaikams parvežčiau? Neblogai, tarp kita
Ko, ir pačiam prie alaus šį tą paskaityti.
Pasaulis jau mokytas ir, duok Dieve, doras,
Ir gal jokių paikysčių krėsti nebenori!"
„Daug ir visokių turim, – atsakė jam senis.
Štai pamokslai šventėms ir kožnai sekmai dienai."
„Kunigams paliki tai, geriau jau iš rašto
Ką nors tepasako, nei išėjęs iš krašto
Mala velniai žino ką nuo to medžio švento;
Ko nei parapija, nei jis pats nesupranta."
„Turiu visai neseniai išleistą Tacitą."
„Tegu jį pats autorius imasi skaityti.
Nieko ten juokingo, tai rašeiva pagonių!"
„Dėl juoko tada, pone, pirk seimą šėtono."
„Apie tą – po Radomo kur susirinkimo?"
„Ne, tą, kur apie visų velnių suėjimą;
Liuciperis teiraujas, o velniai jam sako,
Kiek jiems pasauly žmonių suvedžioti teko,
Kiek nedoras gynėjas bylų neteisingų
Laimė̃s, kiek zlotų kai kas išvilios klastingai;
Kiek ašarų iš žmonių išspaus žiaurus ponas,
Kiek prisikortuos velnių suktas nevidonas;
Kiek apkalbų vienuolių ir damų tuštybės,
Ponų duotų žodžių, o kromeliuos – suktybės."
„Tai tiesiog siaubinga..." „O taip knyga atrodo,
Pavadinta draugystė ir dar patriotų."
„Tai turbūt apgavystė; patriotas geras
Šiandien tik tas, kur sau iš visur auksą žerias.
Tėvynės meilė tiktai knygose belikus,
Tūlas save temyli ir tik pelno tikis,
Kad siena neatskirtų kaimo, kurį valdo,
Verčia karaliui savo rūpesčius ir kaltę."
„Turiu eilių." „Kvailystės." „Istorija lenkų..."
„Ant kablių šituos niekšus kabint neužtenka!
Amžiną gėdą savo tautai jie užtraukė,
Ir vendus, ir lechus iš kronikų išbraukę."
„O tai gal apie ūkį norėtum žinyno?"
„Ir be knygų laukai mano javus augina."
„Apie valdžias Europos?" „Man vienodai rodo,
Kas ir kodėl kažin kur vienas kitą jodo!
Žinau, kad per Grabnyčias vyks mūsų seimelis,
O mugė – per Liuciją, kankinę mergelę.
Nebent, mielasai seni, reiktų mano poniai
Dryakvos, kurią vengrai gabena iš banios.
Tik dukart Varšuvon jai teko nuvažiuoti
Ir negali iš spazmų jau išsivaduoti."
„To vaistinėj klausk." „Bet gal, broleli, turėtum
Spausdintą jos aprašą kur aukščiau padėtą?"
„Ko dar?" „Kalendorių." „O kokį?" „Kad mokintų,
Kokios ligos apniks, kaip nuo jų apsiginti
Šiemet reikės; jei taika, ar nekils koks karas
Ar badas, o derlių ar turėsime gerą?"
„Turiu tokį mažą." „Tas... tai jau apgavikas –
Ten pavardės didikų apiplėštos liko,
Apie juos – niekad nieko, net širdį man plėšo!
Vendeno⁴ stalininko aš rangą turėsiu
Kol gyvas, nebent mirtį išvysčiau pardribęs,
Net seime protestuočiau dėl tokios niekšybės,
Jei kas gvieštųs atimti..." Ir padavęs seniui,
Suderėtą timpą⁵ su kardu dviašmeniu,
Išsinešė negausią biblioteką oriai:
Dryakvos receptą ir naują kalendorių.

Štai tau literatas! Ir ne vienas tokis,
Kur skaityt namie renkas niekalą visokį,
Jiems tik pinigą kalti, kad sūnūs eikvotų,
Užuot vertingom knygom praturtintų protus.
Nes ką kuris skaito, taip jau paskui ir valdo:
Juodjūrę degina; ar burlaivius iš balto
Popieriaus stato; oro vežiman sodina
Karžygius ir grifais tarp debesų lakina;
Ką vilkolakiais verčia kailiniais apgobę;
Pro kaminus į pliką kalną neša bobas;
Kainas su Abeliu jiems mėnulyje šviečia
Ir sūrias sirenas per jūras sekti kviečia.

Protingo neklausk. Nes ką tik nuveikia gero
Tik žalos ir nuostolių jiems patiems pridaro.
Vieniems protą užtemdė pusdykis buvimas,
Kiti protą ir širdį taurėj paskandino,
O tam tik bylinėtis – su visais kaimynais
Dėlei kiekvienos ežios vaidytis mėgina.
Šitas pono tuštybei stengias patarnauti,
Gundo, meluoja, kursto – gal gaus kokią naudą?
Tikras Protėjo vaisius, dėl mamonos mojas
Tam, ką išduoti greitas, lankstytis į kojas.
Anas ant kortos visą savo laimę stato,
O vizitą atnešęs, vaišių nesikrato.
Juokdarių sočiai, regis, visi kažką daro,
Pasiruošę tėvynei daug nuveikti gero.
Bet jei į vieną kūną surinktum juos kartą –
Nei širdies ką veikti, nei smegenų patarti.
Tas kalbėt nemoka. O ir ką pasakytų?
Vėjai galvoj – neteko nieko jam skaityti –
Ar tuščia puikybė – jis šaknų ieško, rausias
Atseit jos siekia Trojos didikus aukščiausius.
Herbų knygą tik varto, nosį pasbalnojęs,
Džiaugias, kad jo protėvis etmonu kovojęs.

Ačiū dorai minčiai, iš paskatų garbingų
Mūzų mėgėjo skeptro vaisius labdaringus
Šių metų kalendorius paskelbė galiausiai,
Kieno kūrinys šlovę čia pelnė didžiausią.
Gal toj krūvoj juokelius ir mano užtikęs
Tūlas bent iš smalsumo išmestų skatiką.
Šitaip žmogus gal žiemai pinigų sukauptų,
Vargšui kailio spaustuvės daugiau nebeluptų;
Kada nors jis mokytu skurdžium būti liautųs,
Su tėvu Bohomolcu⁶ pradėtų draugauti.

¹ Turimas omenyje arti dar neišmokytas jaunas jautis (vert. past.).
² Kryžių valetas (vert. past.).
³ Stataus trikampio įžambinė (vert. past.).
⁴ Vendeno vaivadija dabartinėje Latvijos teritorijoje, nugalėjus Livonijos ordiną, 1598 m. Žygimanto Vazos prijungta prie Abiejų Tautų Respublikos, jau 1660 m. atiteko Švedijai. Tad jau daugiau ne šimtmetį čia minimas rangas nebeturi realaus pagrindo (vert. past.).
⁵ Smulki sidabrinė moneta (vert. past.).
⁶ Franciszekas Bohomolecas (1720–1784) – jėzuitas, istorikas, publicistas, komedijų autorius, Naruševičiaus „Raštų" leidėjas.

Iš lenkų kalbos vertė Kornelijus Platelis