* * *

nežinau, kas yra
jaunystė
atrodo, kad ne kas kita, kaip
gerti vyną
būtinai prie upės
arba apleistam pastate,
kuriame būtinai
vaidenasi
upė, ežeras
ir kiti
taurieji gėrimai,
kurie ištuština mus
iki dugno

nežinau, kas yra
jaunystė,
bet karts nuo karto
prasiduriu pėdą
į pakrantėse paliktų butelių
duženas,
apkibusias vyno lašais
– per pigaus,
neapsaugos nuo infekcijos,
nuo spiritu dvokiančio
jaunystės užkrato,
– sapne prasiduriu pėdą,
sapne ir užgyja

apleisto pastato žaizdos,
žaidimai
su spalvotais stiklais,
viena akis žalia, kita mėlyna,
visai kaip
kontaktiniai lęšiai,
tik vietoj minkšto lipnumo
pirštai glosto
žalią sušilusį stiklą
ir mėlyną akį,
kuri užsimerkia į žaizdą,
sakau, toks žaidimas

išmokau nežaisti šachmatais,
meluoju,
iš tikrųjų niekada nemokėjau,
bijau, kad vieną dieną
tie žirgai ir karalienės
nugalės be kovos,
nes jie žino taisykles,
o aš neatskiriu
vieno arklio nuo kito,
šiek tiek geriau išmanau
knygų veisles,
bet nuo tada,
kai išmokau nežaisti knygomis,
vis dar mokausi –

iš nežinojimo,
kas yra
jaunystė,
sulūžta senas
pieštukas

 

Sekmadienio

laikas yra
nei daug, nei mažai –
tik amžinybės atvaizdas,
įspaustas šio sekmadienio
vidudieny,
keista gyvenimo šukė
kraujuotais pakraščiais
ir be spindesio,
veidu iš, už, į
saulę,
geltoną sudužusį dubenį,
paklydusį be koordinačių,
pakibusį
taip, kaip mes
pakimbam kažkur tarp
viršukalnės ir dangaus,
subyram į šukes,
išsiskirstom
į vakarus, rytus arba
ten, kur nerodo kompasas –
kur niekas nerodo
kelio,
prisiglaudusio prie horizonto
prairusiais dygsniais,
mūsų keliai susiglaudžia
tarsi netyčia,
visada po truputį, iš lėto,
neskubant arba
kaip tik paskubom,
nutrinant laiką
nuo iš jaudulio
prakaituojančio delno
paviršiaus.
dabar žinau,
ką žmonės turi minty,
sakydami „Dievo pirštas“ –
visas sakymas
telpa į tavo delno grakštumą
nepalikdamas vietos
jokiam likimui,
jokiam „anapus formos“,
nes anapus formos nieko nėra –
ir nereikia,
kartais užtenka rankų švelnumo,
kad paglostytum
šiurkščią gyvenimo
nugarą

 

Eilėraštis apie meilę ir mirtį

 

1.

dar vienas vakaras,
kai iškeičiu tave
į vokiečių kalbos gramatiką –
reikia mokytis to,
ko neišmokė mokykloj,
pavyzdžiui,
kad arbeit macht frei
yra vienintelis gyvenimo tikslas
arba
gyvenimas be tikslo,
be įkvėpimo,
net be atokvėpio.
seniai nujaučiau,
kad wille zur macht
yra ne kas kita
kaip valia nekvėpuoti –
viens, du, trys
ir ich bin tot
pakeičia je suis Charlie.
į vakaro areną grįžta
prancūzų gramatika,
kuriai iš paskos
šlubčioja sužeista
Derrida gramatologija.
peršautas viršelis
gedi savo herojų,
uždegu žvakę,
vis tik lapkričio pirma,
o ir degtukų dėžutė
dar tik prasideda.
tikriausiai ir tu
visai neseniai
uždegei žvakę
savo herojams –
nežinau, ar jau baigiasi,
ar dar tik prasideda
epas apie mus,
kai kurie iš jų
neturi pabaigos,
tad, sakau,
gal tapkim sąmokslininkais
ir nušaukim pabaigą?
uždegu
dar vieną žvakę

 

2.

sėdim kine,
tavo alkūnė prisiglaudžia
prie mano alkūnės –
dar niekad nebuvom
taip arti vienas kito
(bijau, kad taip ir nebūsim),
atsimerkiu iš sapno,
ieškau tavęs, o neradusi
išlyginu susiglamžiusią antklodę.

tuoj žiema,
apsnigs visus nelygumus,
uždengs lygumas,
nežinau, kur sušilsim,
kai bus net šalčiau nei dabar –
žinai, dėl tavęs
sudeginčiau visas savo knygas,
gyvendamos jos iškvepia šaltį,
neviltį, sugadintus pokalbius,
išdžiūvusį vandenį ten,
kur seniai neauga jokios gėlės.
gvazdikų kvapą, dusulį, kosulį,
Europos kvapą, vimdantį šleikštulį,
toliau sapnuoju japonų vyšnias,
dešimt mėnesių
sapnuojam vienas kitą,
dešimt metų
pasenstam arba atjaunėjam

 

Fontanai, katedros

skamba varpai
vadinasi, kalbi tiesą
o jeigu ir ne
tarkim, manykim, pakrikštytas
ženklais,
kurių niekas nesupranta
paspringsta, išspjauna, išaugina
suvargusią piktžolę

 

•
kiemo fontanas
yra veidrodis
visų į jį nukreiptų
akių ir stebėjimo kamerų,
kurios irgi yra akys –
iš miego jas pažadina
mano judesys
visai kaip tave,
kai esi kažkur –
kas netelpa į šį veidrodį

 

•
nusirašinėju
eilutes, posmus ir monografijas
nuo kitos savęs,
gyvenusios prieš x metų,
geografinės platumos koordinatės
turi savy kažką žydiško,
penkios minutės
iškirptos iš Shoah,
nieko daugiau
nei trūkinėjantys lietuviški titrai –
tiek lieka iš istorijos,
nusirašinėju,
kad liktų daugiau

 

•
miegui
susigūžus lovos kampe
nemiga baisiau negu šaltis,
užmigus viskas sušyla,
kaulai susiliečia per odą,
kuri primena
gerokai išblukusią antklodę,
sunku ir atskirt,
kad netyčia nenusiklotum
savęs

 

* * *

kryžius ant moters kaklo
yra visai ne kryžius,
o visatos veidrodis,
sukandusi tarp dantų
ji laiko elnių apkramtytas šaknis,
dalijasi,
nusipurto nuo savęs sniegą,
miršta, prisikelia
su spanguolėm akyse,
jos žydi, reiškia pavasaris
valkiojasi be tikslo, spjaudosi
šaknimis, partrenktų elnių lavonais,
stop ženklais, beženklėm pervažom,
bėgiais,
pabėgimais į jūrą,
kur elniai kramto laiko šaknis,
ragu praskelia kaktą,
atgręžtą į tuščią veidrodį,
jame neradę savęs
sukryžiuoja kanopas nuėmimui nuo
visatos paviršiaus

 

Vietoj advento

 

•
namai pripildyti
imbiero ir cinamono –
arbata, šokoladas, Kalėdos
be skonio, bet
prisivilioja kvapais
ši visa beskonybė,
madeleine,

 

•
rytoj vėl
žiūrėsiu į tavo batus,
koks nepanašus
į Van Gogą
esi,
vietoj saulėgrąžų –
besilukštenančios snaigės,
madeleine,

 

•
saulė meta šešėlį
ant marškinių
apykaklės,
puolu įnirtingai
sagstytis,
lyg būčiau basa,
taip, paskutinę sagą –
irgi,
madeleine,

 

Pokalėdinis

paveikslas nusivalo dažus,
atrodo, tuoj ims kalbėti –
gal dvasia supainiojo kūną,
paveikslą palaikė gyvūnu –
užvakar buvo Kalėdos,
vis dar yra

virtuvėj išbarstytos aguonos
susirenka save
į raudonas įsčias,
lyg niekur nieko
nužydi viduržiemio miegą

daugiau jokių mergaičių
su degtukais, be degtukų, degtukuose,
visi mes užsižiebiam
be sutrintos sierõs,
dažnai ir be síelos