Agnė Alijauskaitė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Skirtumai

 

jaunystė nuo senatvės skiriasi tik

kambario baldais –

pirmu atveju suvarpytas mokyklos punktyras

su begale akių,

apakusių ne iš meilės, bet iš

nežinojimo,

antru atveju – ligoninės skliautas,

kuriame netvarkingi kūnai atspindi

kits kitą

ir patruliuoja užsimerkę,

kad taip ir nesužinotų

 

– jaunystė nuo senatvės skiriasi tol,

kol sėdi mokyklos suole

ir žinai, kad pas mamą ištrūksi

tik po operacijos

 

 

/ / /

žmogau, kuris remontuoji mano namus

ir klausaisi rusiško popso,

jau kelinta diena svajoju apie tave,

tiksliau, apie tavo radiją,

tą neužsičiaupiančią burną,

kurios žodžių nesuprantu,

bet pasikartojančios melodijos

išvarytų iš proto net kantriausią

ir tauriai kenčiančią

namų sielą, dvasią, bilduką, kuriam labai nepasisekė,

dėl to jį užjaučiu jau dabar, iš anksto,

jeigu kartais sumanytų užklysti

man dar neįgyvendinus svajonės

tavo kalbančią dėžę

vienu rankos mostu išskraidinti pro langą

 

lyubov ėmė šaukti kaip tik dabar,

lyg nujausdama, kad tik šitaip pavyks išsigelbėti,

išpirkti savo kaltę tuo vieninteliu žodžiu, kurį moka visi,

o vartoja kiekvienas – pietums ir priešpiečiams,

bet kokia proga ar išvis be progos

 

lyubov

ir ne, man visai neliūdna, neprisimenu jokių

vaikystės meilių, nes visos jos buvo

iš išskaičiavimo – pavyzdžiui, duosiu saldainį, o tu man du,

ankstyvos socialinio kontrakto pratybos, kurias dabar

vadintume vestuvėmis, bet pirmiausiai, aišku, lyubov,

kurią reikėtų vos tik pasirodžiusią

išskraidinti vienu rankos mostu pro langą

 

todėl vos tik stojus tylai tarp žodžių

pačiumpu tą mažą dėžutę

ir sušunku sudie, lyubov!

 

 

PP

 

kažkada išsvajojau tave, pasakų princą, nužengiantį

iš gretimos realybės –

be jokių kurpaičių ar lietuviškų vyžų, be smurto šeimoje,

kuri tai vadina tradicija,

be garažų paieškų visiems kabrioletams,

kurių neturi ir niekada neturėsi,

be pankiškos paauglystės, dėl kurios

būtum tapęs nesukalbamas,

be religijos, bet su tikėjimu, kad jeigu geriau ir nebus,

tai blogiau – irgi,

be princesių pašonėje, kurių kurpaites

lygintum su mano kurpaitėmis –

ne dydžiais, bet pirštelių miklumu, kad nebūtų

lėtapėdė (didesnė už tave), o reikalui esant –

nebūtų išvis (išnyktų be garso, kaukšėjimo)

 

kažkada išsvajojau tave, pasakų princą, bet dabar

norėčiau išjungti šito sapno ekraną,

sulaužyti visas tradicijas, kurių mimezė

yra kasdienis mūsų maistas (be skonio, kaip ryžiai,

gal arbata, užplikyta įmerkus tuščią maišelį),

nematyti brangių dovanų, jos įkyriai šiugžda

net paslėptos giliausiame spintos kampe

ir neleidžia užmigti, kad netyčia neatsibusčiau

iš šito sapno –

matai, jį saugo namai

be židinio ar net blausios dienos šviesos,

bet vis tiek saugo

 

kažkada išsvajotą tave, pasakų princą,

nuo kurio mane skiria

pasakose neišmatuotas atstumas –

daiktai nutyla, pasitraukia, liekam tik mudu

ir truputis jaunystės

 

 

Atėnė niekad

 

nesigroži savo atvaizdu

nublizgintos vitrinos paviršiuje,

ant kurio (vėjui papūtus)

draikosi paliktos

svetimos garbanos

 

nieko nelaukia,

nes žino, kad vėl

įsipjovė skruostą besiskusdamas,

o gal net įkrito į upę

siekdamas pačiupinėti savo atvaizdą –

veidrodis su kraujo rėžiu

panašus į rožę

 

kuri mirksta toliau

taip ir neįteikta Atėnei,

ji nepriima gėlių,

nes visada

skelbia karą be pralaimėjimo –

tokio mirtino, kad šarvus

užkloja ištisos lysvės,

beveik serenados,

įspaustos nakties lūpose

ir jau niekieno širdy

 

tik švytintis kardo sidabras,

jonvabalis, iš kurio save

atpažįstu

 

 

Į pradžią

 

poezija yra

gyvenimo pratybos –

žodžiai dar netikri,

niekam nekainuoja gyvybės

(ša, Salomėja, mes žinom geriau),

gal tik patrumpina jos mirgėjimą

viena kita valanda

ir viskas –

pratybos baigtos

gyvenimas irgi

(ša, sakiau tau, nutilk)

 

mūsų mažo skruzdėlyno žvaigždutės

išverčia giliausius narelius į paviršių,

šiek tiek apsistumdo

ir, žiūrėk, vikriausia jau tvoja

nugalėtojo skeptru

visoms atsilikusioms

pratybos baigtos

 

miške daug gyvybės,

kurios poezija

įveikia mano poeziją

be nugalėtojų

ir apsidairius nėra ko paklausti,

kaip vadinas šis miestas,

kokios jo koordinatės,

išduosiančios save

man besikasant miesčionišką nugarą,

pratyboms

dar tik prasidedant

 

 

Make America Great Again

 

vaikai žygiuoja Amerikoje nevaikiškais žingsniais,

ne per greitai ir ne per lėtai –

kad nebūtų spėta nusitaikyti

į liauną kūną, dar neseniai prispaustą prie sienos

netyčia užklydusio school shooterio,

grasinusio ištaškyti smegenis, bet užkliudžiusio daugiau, gerokai daugiau

mano ir tavo ateities apsikabinimų, dėl kurių gal net būtume pamėgę mokyklą,

kuri skriaudžia visus,

kurioje skriaudžia visus,

bet mes nutariame jos neskriausti, nes būtų kažkas panašaus

į ateities išžaginimą kvadratu ir be jokio pasigailėjimo

 

dažniausiai taip prievartaujamos moterys,

jų nugarkaulis atpažįsta

tą pačią sieną – siena visada yra ginklas, kuriuo neapsiginsi,

kuris bus panaudotas vos tau užmiršus saugotis

visų keturių, kad neištiktų žydės likimas

ir galėtum žygiuoti Amerikoje

 

nevaikiškai, liežuviu kapojant praplikusias galvas

ginklų prekeiviams,

griaunant sienas

lyg slibinui –

lengvai, vieną bloką po kito

 

 

 

Draugai