Liepoms žydint

Kas liepia? Kodėl tau, paikas pasauli,
apgailestaudamas, gailėdamas, rodau
eiles, iš tavęs prisikėlusias? Juk seniai
nesitikiu supratimo, netrokštu patikti.
Ypač – kai pats, sau nepatikdamas,
nieko nesuprantu.
                  Ar šitaip jos,

mūsų eilės, kerštauja? Nes yra atpažintos,
patirtos, pažadintos beviltiškam triūsui?
Rodo ir rodo mums mus – nepažįstamus,
pokvaišius, pašarvotus, negabius atsibusti.

Klaikią, tuščiai atnašaudami, tuštumą
dangstom, baisią slapstom tuštybę!
Dievo vardu

                 liepoms žydint.

 

Tavo šypsenos vėjas

Senokai nesisapnavome. O šiąnakt ir vėl susitikome,
sukurtas buvai mano besiilsinčios sąmonės, miegančio
proto. Sakydamas šiąnakt omenyje turiu tavo,

užkietėjusio ateisto, dievintą nepamainomą ir visagalį
fakto objektyvumą, kuriuo – šiek tiek apsimesdamas,
pasivaidendamas – abejoju. Nes vis dėlto daug tikresni,

nei naktis, kurios neatsimenu, man rodosi vakaro gintarinė
šviesa tavo ir mano asmenybių inkliuzams, grįsta sapno
aikštė, hidrantas aikštės viduryje, apsilaupę raudonų plytų

namai, gebenėmis apėjusi terasa, kurioje susitinkame.
Slaptas mudviejų pasimatymų pasaulėlis – nė vieno
pašalinio, nieko nereikalingo, jokio netikėtumo. Tavo žodžiai,

kad gyventi prasminga, mano nuostaba. Tavo mostas į horizontą,
kur leidžiasi saulė, mano juokeliai. Dar labiau viską sujaukęs
liūdnos tavo šypsenos vėjas, mano lūpose,

                                                                atsibudus.

 

Tėvo mirties akimirką

Tėvo mirties akimirką
nukritusi nuo lentynos
sudužo įrėminta

jųdviejų su mama
fotografija. Ne tiek šis
mistine banalybe

trenkiantis faktas
mane sujaudino,
kiek pati fotografija,

kurią tik tuomet
iš tiesų pastebėjau –
dar krintančią,

dar nesudužusią,
dar vis kelyje.
Nešiojuos ją tokią.

 

Rūkas

Tik ką galvojau apie tave –
ištarei po daug metų
mums vėl susitikus. O ir aš
neseniai buvau apie tave

pagalvojęs; prisiminiau, kaip tada,
paskutiniaisiais okupacijos metais,
pasiklydome Vilniaus rūke,

kur per pėdą nieko
nebesimatė, kur mūsų
nebuvo,
          nėra ir nebus,

kur ligi šiolei, ieškodami
vaiskaus išėjimo, klajojam.

 

Šešiasdešimt šeštieji

                      skiriu Eugene Ionescu

Kai užsimerkiu, kai pažiūriu,
tamsta mokytojau –
nebematau ten absurdo:

na, žmogus laiko saulę;
gal utelių,
o gal angelų knibždėlynai;
pilna nesančio Dievo;
jo plaštakos, jo plaštakės,
jo gladiolės – gigantės;

visi dar gyvi; raganosio –
nė garso;

todėl mažas berniukas
Antakalnio rojuje
bijo tik traktoriaus-liūto.

 

Remigijų Pačėsą atminti

Jei yra manyje lašas suvalkietiško taisyklingumo –
nusapnavau nuo tavęs:

nepriekaištingai kirčiuojant daiktus ir dalykus,
negatyvų pasauliuose

bus ir drąsiau, ir šilčiau. Visa, ką lieku tau skolingas –
augaluose, jųjų gyvenime

slaptame. Kanapė ir vynuogė, užsigrūdinęs miežio
grūdelis. Jie – stipresni, bet ir mes

spirti ne iš kelmo. Dangiškosios Jeruzalės. Vilniaus
pragaro. Marijampolės.

 

Mano sujauktoje smegeninėje

Čia ilsisi dirbantis mažas Sigitas, didžiausias
lietuvių poetas –
nenustumsit į paribius atbulo! –
visas

visur įsisėjęs raštijoj,
sąmonėj, eilėraštijoj, vėžys

iš Teiraus su žydinčiom slyvom,
raudonas poezijos
krabas –
išsinėręs, išniręs, sapnuose
vis ateinantis, su saulėmis
vis atrėpliojantis pasiteirauti

kas dar pasauliuose pasakyta –
kaip senovėj dingodavos –

amžiams.

 

Mirsiu

Kiek sykių sakiau?
Tiek, kiek neištesėjau.

Visą gyvenimą mirsiu

iš kuklumo ir juoko.

 

Apie valią ir vaizdinį

Sode, kur šešėliai, lyg sapnuose
su vėju Schopenhauerį vartant,

gražuolė katė sėlina – tarsi manęs
nematytų, tarsi nebūtų

žmogaus. O jei nebėra? Sukaupiu
pasaulio valią ir – kis, kis, kis.

Ramios smaragdo akys,
nenusakomas vaizdinys.

Ten esu. Labiau, nei pasaulyje.
Dar labiau, nei pasaulis.

 

Didelių ausų

          Kas turi ausis, tesiklauso
          Mt 13, 9

Esu tas, kuris turi ausis.
Klausausi. Ir kartais, atrodo,

netgi girdžiu. O jei visa tai
tik atrodo, jei negirdžiu nieko –

vis tiek turiu tas ausis. Dargi,
kaip Friedrichas Nietzsche,

norėčiau jų daug mažesnių.

 

Šlamštas

Šlamštas yra abstrakti meilė,
kurią taip aštriai vėl staiga pajutau,
šlamštas yra kartais jos padiktuojami
netikėčiausi diktantai.

Šlamštas yra lemtis,
šlamštas yra atmintis,
šlamštas yra nuostabus ir suvoktas

mano gyvenimas: tau, mylimasis,
tau, visaėdi,
tau, brangusis besoti –
dieną ir naktį, rytą ir vakarą

šlamšt nepaliaujantis laike.