Aivaras VEIKNYS

Astos Veiknienės nuotrauka

 

b o b ų   v a s a r a

Vytautui, Nerijui, Monikai

Balti Drambliai, naktinis Gringo,
alaus bokalai, muzikėlė –
sakyčiau, nieko įspūdingo,
o kiek emocijų sukėlė

ta muzikėlė, tie staliukai,
it mylimieji susiglaudę –
linksmi, iš katorgų ištrūkę
mes nei kokie vargonai gaudėm,

svingavom žvilgsniais susikibę,
tuščiai kalbėjom apie meną,
pilni jau blėstančios gyvybės
prisiminėm juokelį seną

ir, baisiai sau už tai patikę,
aplaistėme naujas idėjas,
ir pildės daug kitų dalykų:
tas lengvas Vilniaus gatvės vėjas,

ta pilnatis kraštais taukuotais,
tie cigarečių aitrūs dūmai,
nakties slapta nupaveiksluoti
bendram šios vasaros albumui – –

– – stotis, balandžiai, autobuso
durims iš lėto užsidarius –
trumpai buvau, ilgai nebūsiu –
girtokas mano „viso gero".

 

i š t a k o s

išmokti sceną mintinai
ir stot prieš klasę deklamuoti –
ir kraujas vėl užvirs tenai,
ims kriokt achajai augaloti,

ropliais išbridę iš vandens –
mirtim suminkštinti jų rūstį –
paguldžius galvą ant akmens,
toli nuo tėviškės nubusti,

vėl kalt hegzametrą – tvirtai –
lyg karštą geležį ar vinį,
ir lyg mergaitei – nekaltai –
įvirst į mūšį žūtbūtinį,
pravėrus lūpas nei vartus,
žvilgsniu sučiupti snapą gandro,
už lango sukančio ratus,
bet ką, svarstau, jis turi bendro

su aklo senio eilėmis,
nebent gandrus žiema iškrausto
į ten, kur kovo naktimis
sesuo Kasandra mokos Fausto.

p o e z i j a

aš niekad jos dorai neišmaniau,
mokykloje, sakykim, net nemėgau,
bet įpusėjus būti vis dažniau
ją man diktuoja debesys ir bėgiai,

per atlydį patvinęs šulinys
ir dilgėlynai, kruopščiai nušienauti,
kulkosvaidžiu ataidintis genys,
lenktinis peilis baravykams pjauti

ir – dar svarbiau! – trejybė kaminų,
virš gimto miesto smilkstančių iš lėto,
jau visą amžių ten negyvenu,
tačiau sugrįžęs rasčiau šiltą vietą

lyg kregždžių lizdas ankštame bute,
net ne bute, o prakartėlėj tvarto,
kur motina pažadina ryte,
kur tėvas seną detektyvą varto,

ten varnalėšos gniužulas plaukuos
man vertingesnis negu aukso kraitis,
net jei už tai ir vėl sukritikuos
poeziją išmanančios mergaitės.

 

a š,  k u o j o s   i r   g y v u l y s

štai stoviu ant liepto krašto ir gaudau kuojas,
kurias – išdžiovinęs – parduosiu miestelio šventėje,

ir džiaugsiuos, kad šitiek pardaviau –
kad kelnių kišenėje žvanga krūva metalo,
kurį išsikeisiu į naują meškerę,
naują sietelį žuvims,

viską, ko reikia naujam
gyvenimui – –

– – kiek tolėliau ganosi gyvulys:
skabo sultingus dobilus, vaiko muses
nuo riebaus pasturgalio, atsukto
mano pusėn;

kartais piktai subliauna,

tartum sakydamas:

– ko čia triukšmauji, paikas berniuk?
negi dar nematai? – man nusišikti ant tavo
gyvenimų.

 

a k m e n s   a m ž i u s

akmenys lygiai kaip žmonės – mėgo sakyti –
kiekvienas su savo slaptu gyvenimu,
kieta tartum žemė atmintimi...
pamenu,

tvirtos ir dailios būdavo tvoros –
vertos visų tų premijų, kurias dalimis
prašvilpdavo...

mano tėvas buvo galingas tvėrėjas,
daug galingesnis už tuos, su kuriais mane
lygina neišmanėliai kritikai –

sunkus nei jo akmenys,
gal net sunkesnis už visą priekabą, pririnktą
per akmenkasį kur nors ties Biržais...

du visada nešiodavos kelnių kišenėse –
pajuodusius ir sudiržusius, kumščio didumo,
neduok tu švenčiausias, jei išsitraukdavo...

mano jau nesantis tėvas vis dar yra kertinis
šiurkščiam akmenų pasaulyje –
šitiek sutvėręs per savo gyvenimą,

šitiek per jį sugriovęs.

Niujorko grafičiai. foto manipuliacija.lt