Tai ne eilėraštis. Tai žodžio sulaužymas

Mano tėtis vaikystėje su draugais žaisdavo indėnus.
Jie laikėsi duoto žodžio.

Tėvo kambaryje yra altorėlis:
plėšrių paukščių plunksnos, indėnų nuotraukos,
iš Šiaurės parsivežti elnių ragai, iltys ir kita atributika.
Ten – jo skambanti tylios tiesos šventovė.

Man suteikė vardą, reiškiantį erelį ir žymintį žvaigždyną –
ten niekas nežada ir visi tesi.

Tėčio protėviai – indėnai,
išėję ieškoti šviesos.

Šįryt į mano kambario stiklą atsitrenkė gegužiukas –
liko skalpas,
išraižytas siaurų balsvų juostelių.

Mažasis klajoklis nežinojo,
kad teisybė yra žemiau –
už tėvo
lango –

Senstelėjusio indėnų palikuonio, kuris, kaip likę baltieji,
pažada ir apgauna.