Gabrielės Menšikovaitės piešinys

 

1.

Siųsk dešinėn taurę Agatonui¹ –

siringos² išspaudžia ašarą,

vynas išjudina kraują –

 

bet Kristupas³ savo sūnui: nesmaksok

pakabinęs liežuvį – būk budrus,

tegul moteriški papročiai

ir žaidimai

lyg maras aplenkia tave,

elkis kukliai ir žmoniškai

su kiekvienu,

kratykis niekšiškumo,

bodėkis blogio

ir mylėk savąją gentį.

 

¹ Platonas. Puota: „Nubudęs pamatė, jog vieni miega, kiti išėję, o Agatonas, Aristofanas ir Sokratas vieninteliai tebebudi ir geria siųsdami dešinėn didelę taurę.“

² Panašus į skudučius pučiamasis muzikos instrumentas.

³ Užuomina į LDK lauko etmono Kristupo Radvilos nurodymus tarnui, kaip prižiūrėti ir lavinti sūnų Jonušą.

 

 

2.

 

Ir tais metais¹

rujojantys Artimirbėjaus vilkai²

iš ąžuolyno susmigo į mūsiškių

dešinįjį sparną – buka tuštuma

vyrams atėmė narsą: iškapotos

Sandomiro kašteliono vėliavos

ir išskersta du šimtai valkatų,

ginkluotų lazdomis ir bardišiais;

 

ponui rotmistrui

kuoka suknežino galvą,

kunigaikščiui Kazickiui užmušė

jo mylimą žirgą,

po ristūno pilvu

kraujais plūdo Podolės kardininkas,

o Glovackis nelaisvėje gyvas

ant nusmailinto mieto sėdėjo –

 

ir kai, pasipustę padus,

bandėm sprukti iš pragaro žiočių,

Jo Karališka Didenybė, traukdama kardą, 

išrėžė: „Prisiminę savo pirmtakų šlovę,

niekingai dekite iš sarmatos.“  

 

¹ Užuomina į karaliaus Jono Kazimiero Vazos sekretoriaus laišką apie 1649 m. mūšį prie Zborovo.

² Iš J. K. Vazos sekretoriaus laiško: „Paskui Orda, kurią vedė Artimirbėjus, (...) užgulė mūsų vėliavas, kad tris kartus turėjo skubiai trauktis.“

 

3. 

 

K. D. kilniųjų riterių, krauju apšlakstytuose

kremliaus mūruose¹, pagraudenimas su

pamokančiuoju epilogu

 

Pagraudenimas:

 

kai speigai

iškaužėjusius skruostus

laižė ir badė,

 

kai alkanas pilvas

proto neklausė

ir širdies negirdėjo,

 

kai seni burtai

žmogėdystei

nasrus pražiodino, – 

 

praradę namiškius ir sveikatą,

it stuobriai

dėl Tėvynės tvojomės žemėn.

 

Epilogas:

 

pasaulis – bėdžių špitolė,

kur kiekvienas šunponis,

gręsdamas nuo odos

šunvotes it kerpėkšlius,

bėdoja vėjų pagairėje

ir grimzta į nežinios beprotybę.

 

¹ Užuomina į 1613 m. lenkų ir lietuvių belaisvių, prašiusių karaliaus juos iškeisti į maskvėnų (rusų) belaisvius, laišką.

 

4.

 

Ir tais metais

kraujas alko tik kraujo – karšėm

neatlyždami: ir Viešpats atsigręžė,

ir palaimino mus prie Lojevo¹

bei Petrikovo,

 

ir Jonušas prašė

neskubėt it išdegus akis,

smagintis taupiai – apsitvėrusius

pakutenti dantytu badu,

minkštai kazokus pasitiest „pramogėlei“;

 

bet kas neveda vaisių – pražūva,

kas laiku nesustoja,

aklai „upėn brenda“² –

tad Kričevskiui pasiūlėme popą,

Griškai šalto vandens ąsotį,

o Šapkai

užspaudėm kraujuojančią gyslą³ –

 

ir plaučiai susmego

it suplyšusios dumplės,

ir akių slyvos

tiršta migla užsitraukė.

 

¹ Užuomina į LDK lauko etmono Jonušo Radvilos pranešimą apie 1649 m. pergalę prieš kazokus prie Lojevo.

² Mirtį kinai vadina „bristi į upę“.

³ Išvardyti maskvėnai (t. y. priešai).

  

5.

 

Ir tais mūsų Viešpaties metais

Vilniaus budelis Jonas Rozovienas

atpirko iš magistrato už apvalią sumelę

anapilin iškeliavusio

meisterio¹ Dovydo kardą –

 

meisteris Jonas

(iš prigimties aržus želvys)

dar prieš adventą,

įsviestas į darbų urdulį,

su neregėtu įkarščiu mitriai

švylavo nuo kraujo išbrinkusiu

pono Dovydo įnagiu², –

tačiau jau gruodžio vidury

elgetos Ciprijono buvo aptiktas

prie „piloto“³

su žiojėjančia pakaušy skyle –

 

pasak Išminties knygos, dar nė vienas

padaras, nuginkluotas teisybės,

neišvengė

giltinės karštojo šokio.

 

¹ Budelio.

² Istorikas S. Samalavičius rašo: „Mus yra pasiekęs pasakojimas, kad anų laikų budeliai tikėdavę, jog jų įnagiai po truputį prisisotina kraujo. Įvykdžius tūkstantąjį mirties nuosprendį, jie gali pavirsti be galo piktomis būtybėmis ir naudotis savo šeimininku. To vengdami budeliai kirvius užkasdavę neprieinamose vietose.“ Matyt, to nepaisyta, tad kardu naudojosi Jonas Rozovienas, kuris „baigė gyvenimą Vilniuje nuo kažkieno šūvio“.“

³ Gėdos stulpo.

 

 

6.

 

Po to, kai ponas Mykolaitis išplūdo

Stanislovą Žaibą¹, vadindamas jį

pavainikiu – „nešvariu lovos sūneliu“

ir taip visų akyse neva jam nuplėšė garbę,

tasai S. Žaibas su žmona Barbora

ir savo parankiniais, pamiršęs

krikščionišką priedermę,

užpuolė Mykolaičio dvarą;

 

po niekingo apsnukiavimo

ponas Žaibas tam Mykolaičiui

lyg valkatai, sučiuptam patvory,

pirštais išrovė „karališką“ barzdą,

o paskum (Viešpatie, koks miešinas kraujas

plūsta širdin) tarsi tranas įknibo

į svetimą naudą –

 

pasak palaidų smuklės liežuvių,

Mykolaitis, išgyvendamas lemties nedorybę,

ypač krimtosi dėl putlių voverės kailinių

ir molinės puodynės, metalu skambančios.  

 

¹ Užuomina į Upytės pilies teismo įrašą.

 

 

7.

 

Veliuonos valsčiaus bajoras

Kasparas Juškevičius¹, tarsi nekrikštas,

pamynęs Dievo galybę ir protėvių garbę,

įsilaužė į svečių kambarį,

kur po nešykščios vakarienės,

panirusi į sapnų sirupą, miegojo

mūsų mylimo rotmistro žmona

Ona Koriznienė –

 

taigi tasai p. Juškevičius 

(it širšino įgeltas kuilys),

ištempęs ponią Oną iš lovos,

apšliaukė kumščiais ir,

      sugriebęs ją kniūbsčią,

atliko tai, ką doram žmogui

plunksna įmanu išsakyt

      tik kvailiu apsivertus –

 

      tačiau, pasak žilų galvų,

Temidės girnos smulkiai sutrina

geidulių grūdą...

 

¹ Užuomina į Upytės pilies teismo įrašą.

 

 

8.

 

Argi ne papročių pakrikimas

veisti kalakutes, – postringavo Meleška

iš Smolensko¹ – o įvairybės paukštelių 

spalvų žaismas, o tortai ir kremai –

stilbstame tarsi viksvos

po kupliu aklystės medžiu –

mūsų laikais pakako ir sūdinio,

mėsos gero gabalo, o jei dar

antelė su pipirais, žąselė su grybukais

ir česnaku, – burgundiški, vengriški

tik per didžiąsias šventes – 

prisisiurbdavome nuo degtinėlės;

 

o tos skaistaveidžių klostės

ir prakirptės – bene susikaupsi

imdamas rankon muškietą ar kardą, –

geriau jos, uždengusios pragarmės veidrodį,

dabintųsi senobiškais apdarais.

 

¹ Užuomina į Smolensko pilininko Ivano Meleškos 1589 m. Varšuvos seime pasakytą kalbą.