Aldona Gustas

Berlyno siena, lapkričio 9-oji, arba Mirtis skiria ar jungia?

Aldona Gustas su Georgu Holmstenu prie Šiaurės jūros 1953 m.  © Browse Gallery Berlin. Fotografas nežinomas, iš privataus archyvo

Aldona Gustas gimė Karceviškiuose, per karą pasitraukė į Vokietiją ir apsigyveno Berlyne. Jos būsimasis vyras Georgas Holmstenas gimė Rygoje, bet gan anksti persikraustė į Berlyną. Čia baigęs gimnaziją, universitete studijavo literatūrą ir istoriją, o karo metais net buvo įtrauktas į 1944 m. liepos 20 d. pasikėsinimo į Hitlerį planus. Jei sąmokslas būtų pavykęs, Georgas būtų perėmęs vadovavimą žinių tarnybai. Aldona man pačiai yra pasakojusi (o susipažinom mes prieš 20 metų Berlyne, per parodos atidarymą Giedrės Bartelt galerijoje, mėgstamoje lietuvių trajektorijų susikirtimo vietoje), kad Georgas pastebėjo ją Bismarko gat­vėje Šarlotenburge. Metė akį – ir viskas. Aldona tuo metu gyveno Philippi’o gatvėje, dar siena nepadalytame Berlyne, netoli gražaus Lyceno ežeriuko, kuris, beje, ne koks iškastinis, prižėlęs, o menantis ledynmetį ir, girdėjau, labai gilus. Keli palei ežeriuką riogsantys akmenys, sakoma, ledynmečiu iš kažkur labai toli atkeliavę... Aldona pasakojo, kad po karo ten buvo galima išsinuomoti valtis ir gana romantiškai pasiirstyti su kokiu sąjungininku kareivėliu. Tai ji buvo dariusi ne kartą. Ežero parke vakarais ir koks plėšikėlis galėdavo užpulti – pokaris buvo nepritekliaus metas. Man labai įdomu būdavo klausytis tų A. Gustas istorijų, nes ir aš gyvenau prie to paties ežero, tik valtelių ten jau nebebuvo, užtat gražusis, inksto formos, Kanto gatvės padalytas Lyceno ežeras ir toliau buvo mėgstamas šeimų su vaikais, vienišių ir porelių. Žiemomis, kai ežeras užšaldavo, vietinis viešbutėlis ant ežero kranto visu garsu paleisdavo mums, gyvenantiems prie ežero, kokį „Spragtuką“... Čiuožinėdavom, o ant kranto galėdavome nusipirkti karštos kakavos.

1952 m. rugpjūčio 26 d. Aldona ištekėjo už Georgo. Ji ne kartą viešai ir privačiai minėjo, kad jų santykiai buvo nusisekę. Gyveno drauge, vienas kitą palaikė, bet ir vienas kito neribojo, nevaržė. Abu dirbo kūrybinį darbą, aišku, kiekvienas atskirame kambaryje, pagal savo ritmą. Aldona pasakojo, kad vyras ją atvedė į poeziją, kuri jos nedomino. Jis mėgdavo vakarais skaityti eiles, o Aldona klausydavosi, pradžioj kiek abejingai, kol vieną naktį pabudusi staiga ryškiai pajautė, kad ją aplankė... ŽODŽIAI. Iškart juos užrašė. Tai ir buvo pirmasis eilėraštis. Iš 1953 m. yra išlikusi jų atostogų nuotrauka prie Šiaurės jūros – pagauta bendros laimės akimirka.

1961 m. rugpjūčio 13 d. tarp Rytų ir Vakarų Berlyno, kitaip tariant, tarp sovietų ir sajungininkų (britų, prancūzų ir amerikiečių) kontroliuojamų sektorių imtos statyti pertvaros – taip užgimė Berlyno siena, inicijuota Vokietijos Demokratinės Respublikos administracijos. Rugpjūčio 14 d. ji uždarė Brandenburgo vartus, o rugpjūčio 26 d. ir visus kitus praėjimo punktus, kuriais berlyniečiai anksčiau tarp zonų kursuodavo gana laisvai. Šeimos, giminės, draugai staiga liko vieni nuo kitų atkirsti. Aldona su Georgu liko gyventi Vakarų Berlyne, persikėlė į kitą rajoną – Šionebergą, į Elßholzo gatvę, netoli Kleisto parko. Gyveno savotiškoje saloje, priešiškos valstybės apsuptyje. Vertėsi, tiesa, gan sunkiai, nes abiem pragyventi iš rašytojų honorarų nebuvo lengva. Georgas užsiimdavo ir žurnalistiniu darbu, rašė romanus, istorines knygas, o Aldona kūrė poeziją. Vėliau ėmė tapyti ir 1972 m. įkūrė Berlyno Malerpoeten (tapytojų poetų) grupę, kuriai priklausė 14 menininkų, tarp jų ir Günteris Grassas. Aldona organizuodavo grupės parodas Vokietijoje ir užsienyje. Kūrė, gyveno ir džiaugėsi „Šaltojo karo“ simboliniame taške – padalytame Berlyne.

1988 m. rudenį aš pirmąkart nuvažiavau į Rytų Berlyną. Ten reikėjo persėsti, nes važiavome toliau – į Erfurtą. Pirmąkart pamačiau Berlyno sieną... Tiesa, ji mane nuvylė – buvo pilka, nyki ir tik vėliau ją taip smagiai išmargino grafičių menininkai. Stebėjausi, kad aplink tiek daug moterų vienodomis šukuosenomis – trumpais, dažnai vos ne ežiuku kirptais plaukais, kad tiek daug Honeckerio portretų – jie kabodavo net paprastose kavinėse, ir tiek daug įvairiausių nematytų pudingo rūšių. O 1989 m. lapkričio 9 d. žmonių pastatyta 3,60 m aukščio betoninė siena daugybės žmonių, tik jau kitų, buvo sugriauta.

2010 m. liepos 21 d. buvo nutraukta 48-erius metus trukusi, 20-čia metų ilgiau egzistavusi nei Berlyno siena, Georgo ir Aldonos santuoka – Georgas tą dieną mirė.

2011 m. leidykla „Corvinus Presse“ išleido Aldonos Gustas eilėraščių rinkinį „Untoter“ („Nemiręs“) su priešmirtiniais G. Holmsteno parašais. Šis rinkinys nagrinėja klausimą, ar stipriam ryšiui ir meilei galioja mirties dėsniai ir kas lieka, kai, regis, nelieka nieko.

Šį rinkinį, pavadintą „Padovanok man obuolį iš anapus“, 2015 m. išleido „Naujoji Romuva“ (vertė Giedrė Bartelt ir Vytautas Karalius). Siūlome naujus vertimus iš knygos „Untoter“, pateikdami ir originalus.

 

Vytenė Muschick

Berlynas, 2017 m. lapkričio 3 d.

 

Iš knygos „Nemiręs“

Kalbos srauto eilėraščiai

 

(...)
laikas eina lažybų
su laiku
apsimeta
tarsi tavęs nėra
niekur

kaip gebenė
kuri sugeria kapo liūdesį
liūdžiu ir aš

tu debesų žvejy
snaigių žonglieriau
kaip gyvensi be mano
širdies dūžių be savo variklio

niekam nepavyks
dangaus nuo tavęs išvalyti

padovanok man obuolį
iš ten

šaunam tiesiai virš liepų
vieversio skrydy susijungę
krislą laimės patyrę

anksčiau mylėjom vienas kitą čia
buvai arčiau nei arti
kandžiojai ir bučiavai

liežuvio serpantinai mena
kas bus nepamiršta

svetima tava mirtis
beprasmis tavo išėjimas
nieko neišlygina nieko neišsprendžia

(...)
užtikrinta būtis visatoj
tau kaip mirusiam
beribiam niekur
užsidarai mano kvėpavime
o skonis jo it gervuogių

kaip tu matai mane
taip aš matau tave
ne aklą vištą
o gyvenimą ir mirtį žaidžiam

kas leidžiama tau intymaus
kaip mirusiam
tu pastebi mane ar ne

o atsisveikinimas mūsų trunka tiek
kiek trunka amžinybė

(...)
aš saulėtekis esu
o tu saulėlydis
vaivorykštė prisiminimų
leidžia būt protingai
ir džiaugtis tuo kas neįmanoma

slapčia susitiko mūsų
akys
bet neišsidavė

einam ten
valgysim debesis
gersim sniegą
gulsimės kartu
amžinai pasižadėję
su tavim už nugaros
ėjau horizontu
jis vedė
tavęs link
vien klystkeliais

(...)
mūsų meilės
kaulai iš sapnų mėsa iš sapnų
ji išgyventa iki galo
meilei pasibaigus ji įgauna aštrų dangaus
skonį

kasdien atsigeriu ir valgau
iš tavo nebuvimo

(...)
mano mėnulio akmens žiede
tavo būtis skaidri it kalnų kristalo

be riešų
neįmanoma apkabinti
ir tavo rankų man trūksta labai
labai – žodis kuris neguodžia

(...)
burnos meilė prarado liežuvį
bučiny pasaulis yra kitoks

tu esi man viskas o kodėl
negaliu pasakyti

 

Iš vokiečių kalbos vertė Vytenė Muschick