porfyras
at

kai pakvietei užeiti: prasidėjo tvanas: gaudė
šoklius bulvaro berniukus ranka
šmėkščiojanti iš už kamuolinių
pirštų galų per
veriančių alpstantį orą

atverk savo diafragmą
čia per šviesu žuviai
ji iš laikraščio
iššoka į burną
aliejuoto berniuko

kai pakvietei užeiti: baigėsi sausra: pažiūrėk
ji nežaidžia kapišonais
ji drastiškai numeta
žiemos spyglius

o mes it lapai rudens
šlamam

 

šuo biznis

šiąnakt
išlakiau balą

mėnulis liko
tik ten

o aš bėgu
pasiritinėdamas

ir manęs šerti
man nebereikia

laisvėja
kilpa nuo kaklo

 

štai taip kalbėjo
kaip nuostabiai skauda
žolė spriegianti į odą
po čiurlionio tiltu
bet man turbūt ne taip
kaip jai

nėščiąją našlę
darbininkai kaukėti
užrišę maiše
įmetė į nemuną
ir šitaip prasidėjo
nusileidimas

aš mylių tą
kuris ryte pakyla
ir per pusę
su siela sėdi
lovoj ir po ja

aš mylių tą
kuris iš nevilties
rašo apie antžmogį
ir paskutinį žmogų –
banginių medžiotoją
sumaitintą žiurkėms

 

1. feral

mes su tavim mėgstam kieme
mes su tavim mėgstam išvengt
besisukančio purkštuko kai
mus stebi gnomai
sakau tau
mus stebi gnomai
mus stebi fėjos nupieš
tos mažos mergaitės grafitu ant senos
nusitrynusiai nuspėjamos
nuotraukos

mus
mus stebi gnomai
kokie jie baisūs prieblandoj
vaidensis tau tyliai sapnuojant
mus stebintys gnomai
ir voratinkliai šviestuvo
nebe apšviečia piktdžiugiškų
veidų lyg žibintuvėlis
varomas tomis ateities
baterijom supranta
ko norim supranta
kaip mirsim

viens du trys keturi
ar tu pasakysi kodėl
visad sušlapinu rankovę
beplaudamas tavo lėkštę
pirmo spausdinimo kortom
apmėtau praeivius kraujo
vonioj guli miestas kai
mus stebi nykštukai
mus stebi kanklės ką
jos veikia čia išdaužtų stiklų
visuo menėj kur
deglu paskutiniu
sudeginu savo dar rudenį paliktą
išnarą

 

neteisk

 

 

 

neteisk

 

 

neteisk

 

neteisk

 

re animacija

man
patinka kai kyla oro balionai
patinka mirę paukščiai krenta
gulbės kaklas ant jaunos
kinės rankyčių alkio juodas
man
patinka kai
pravėręs plyšį tualete senam
nusiviliu patinka kai
nukritus plunksna ant
naujagimio kurį
išgelbės dar nežino bus
neregistruotas niekur niekad man
patinka taip labai
patinka tavo akys taip sakau
sakyti reikia man patinka
jūsų sagė jūsų sakė sakėt jums
patinka išdoroti savo
rankomis naujagimius kurių per daug man
patinka debesys patinka laukt lietaus išdžiuvusioj
upėj užnuodytoj patinka
man
patinka asimetriškai dėlioti interjerą tam kad sutaisytum
tu man
visai patinka bristi per pelkes pasigrobė ji vaiką užkutens
man
patinka tai žinot
patinka valgyti ledus
patinka slėptis po kėde kai
išeini apsikabinti stalo kojas
gal ieško manęs žemė man
patinka lengvas magmos kvapas
visai patinka kortų namas
dūžtantis nuo durų
man

 

bi

poliarinis šaltis ir tavo liežuviui
atsparus stulpas
ant kurio pamauta tu
šildysi blakstienas visą vasarą
poliarinę kol
atsimerksi užnuodytam
obuoliui ir septynetui
stipriųjų

 

/pol/ it korektiškumas

mano julijus prieš tavo julijų
na ir negali būti jokių lygiųjų
na ir išlenda kadaise pasi
slėpusi visa tavoji išsi
lavinimo stoka nėščioji
eilutėj laukdama gajaus pjūvio
julijaus cezario išprievartavimo nusiriša
skarelę o ir akis su jomis nes matai
dabartinėj visatoj tokių lygiųjų šansas kone ne
įmanoma apčiulpti bambą e
volai pervažiuojantys blu
mą sulyginami su žeme šnabžda

mano dobilas prieš tavo dobilą – skalbinių
virvė sulyja kartu su visa švedija, sup
raskite aš už žmonių teises, ne
jūsų, gerbiamasis blumai, aišku

išlieka tie kurie stipriausi, tie
kurie nieko nebijo, bet manau ir juos galima nu
stebinti pragręžiant skylutę gal voje gal lovoje
ir pripildyti ne banaliais
orveliškumais o elemen
tariu fukišku falu mano

elžbieta prieš jūsų elžbietą
parklupdytąaimanuojančiąsurištą, pone,
rėkiančiąišrengtąPAKLŪSTANČIĄ, gerbiamasis

pone Leopoldai aš
tiesiog noriu jums paaiškinti, kad taip
klūpėdami mes negalime gyventi
draugiškai.