Algimantas Mikuta

 Mildos Kiaušaitės nuotrauka

 

Nespėjęs išsigąst

Kitų išstumtas ar pasitraukęs pats –
ne taip svarbu –
glaudiesi po aukštais skliautais,
bet negirdi, kad jie giedotų,
matyt, dar neatėjo laikas...

Kas apačioj, po kojom, nežinai,
girdi kažkokį šlamesį, gal miško
ar jūros prislopintą gausmą –
ne taip svarbu –
esi išstumtas ir nepastebėtas.

It vaikas pamestas, nespėjęs nusigąst,
vis lauki tos akimirkos, kada
suras tave atklydusi šviesa
ir nusives skubėdama
į savo erdvų sodą.

 

Medžioklis

Medžioklis peršalo ir atgulė į lovą,
dejuot nedrįsta, kenčia kaip žvėris,
dar prisišauks paklydusį varovą,
kuris ir vėl į mišką išvarys.

O ten brūzgynai, medžiai samanoti
ir šiaurės vėjas, ūkiantis liūdnai.
Medžioklis bando angelus sapnuoti,
bet jam į ausį kriūkčioja šernai.

Geltonos stirnos palube šuoliuoja,
balti chalatai šviečia pro medžius.
Medžioklis traukia iš klampynės koją,
o prakaitas jam srūva per pečius.

Ištrūktų iš tankmės, jei ji paleistų,
laukymėm skuostų basas per rasas.
Medžioklis peršalo, bet atsisako vaistų,
kamaroj guli, žiūri į dausas.

 

* * *

Galėjau mirti. Bet likau gyventi.
Nubudęs naktį vis aukštyn žiūriu,
kas ir kodėl man atsiuntė šią šventę
su kupolu žaismingų žiburių.

Seku akim margų švieselių gausą,
bebalsį karnavalą pašnekinti bandau.
Nei aš čia sėsiu, nei ką nors čia pjausiu,
užteks man visko, ką sode radau.

Kokia žalia žolė miestelio parke,
nespėjau išsigąst – kokia lemtis!
Gyventi paliktą mane prie upės merkia
vidurvasario šventinė liūtis.

 

Juodas debesis

Po juodu debesiu palindo traukinys,
veidai paniuro, šypsenos suplėko.
Paukštelis išlėkė, sustingo reginys.
Daryk ką nori, nepakeisi nieko.

Aptemo šviesūs puslapiai, juose
pasruvo kraujas, užvirė intrigos.
Tulžim apkartinta pasaulio netiesa
iš debesies pasklido kaip iš knygos.

Slogi tikrovė užgulė ausis.
Pikčiausia, kad negalima žinoti,
kas bus, kai baigsis šitas debesis
ir kiek reikės apyblandoj tūnoti.

Ir netgi upė, pasirodžius kairėje,
nedžiugina, – pavargusi, apniukus.
Gal tik laivelis su palinkusia bure
po juodu debesiu atrodo kaip žaisliukas.

 

Aš žiūriu pro langą

Nėra ramybės pagiringo miesto pakrašty,
dykynės krūpčioja, kiemai ir gatvės žvanga,
tarsi prieš laiką iš nelaisvės paleisti
visi kažkur važiuoja. Aš žiūriu pro langą.

Matau: batus pametęs, bėga su visais,
pavežti prašosi, iškėlęs tuščią ranką.
Galbūt ir aš į laisvę lėkčiau su basais,
jei būčiau jaunas. Aš žiūriu pro langą.

Už lango baugiai aidi vakaras kurtus,
bet ne visi pagauna išganingą bangą,
ji vienus išneša ant rankų, o kitus
užliejusi skandina. Aš žiūriu pro langą.

 

Ruduo kurorte

Saulėtoj pakrantėj šlitiniuoja vėjas,
pervargęs, pailsęs, bet vis tiek bjaurus.
Su jaunom liepaitėm gatvėj glamonėjas,
laužiasi į uždarus barus.

Vėliavos nuleistos, ne sezono metas,
vėjui šlitiniuoti vietos į valias.
Paskutinį kartą ūkteli trompetas, –
muzika sulindo į sales.

Gatvės tuščios, parkas kaip iššluotas,
vejos išakėtos geležies ražais.
Po didžiąja liepa kažin koks beprotis
tapo vėją jūriniais dažais.

 

* * *

Nėra vasaros žodžių ir žiemos žodžių,
yra tik vasaros ir žiemos troškimai,
mintys apie įgrisusią tvankumą,
apie laukiamą šilumą,
kiekviena savaip pažangi ir godotina.

O žodžiai visi vienodi,
visi iš karštos burnos,
apydrungniai vasaros karšty,
garuojantys gruodžio speige.

Žiemos mintimis pasikurdamas,
gyvenu ir laukiu pavasario,
į priekį nubėgę troškimai
jau laužia ledus ežere.

 

Medinė plaštakė

Taip norėjau, kad ji pakiltų,
tokia didelė su skrituliais ant sparnų.
Gatvelė nustebus žiūrėtų,
kaip virš malkų, aviečių ir šulinio
plasnoja plaštakė.

Paskui ji per žydintį sodą
nuskristų į paupio dvarą
margom pasparnėm lyg paukštis,
tiktai platesnėm.

Priešpiet parnešta iš turgelio
ji puikiai bėgiojo po kiemą,
plekšėjo sparnais, bet nekilo
aukštyn, kur sklandė jos sesės.

Prieš vakarą skilo ratukas,
sukniubo plaštakė ant tako,
neišgali netgi plasnoti –
medinė, graudi, vienadienė.

 

Varniukai

Išstybo medžiai,
praaugo kapinių koplyčią
ir kryžių spindintį virš jos.

Varniukai supasi
virš aukso kryžiaus,
po pat dangaus skliautais.

Matyt, ne šiaip
legendose varnai
yra slaptieji pragaro tarnai.

Nuklauso,
ką aukštybės šneka
ir neša naujienas
žemyn į ubagyną.

 

Ugnės Žilytės piešinys