* * *
Žiema įstrigus kaip strėlė į žemę
Balandžio plaukus taršo pūgos
Nagais aštriais akėja žemės odą
Tiktai kaštono pumpuras lyg kalnas
Ant šokoladinės šakelės auga
Dangaus mėlynėje kuri gilėja
Lyg akys upės su ledonešio blakstienom
Kada pro debesis atsiveria miražas
Auksinio kūno vasaros mauduolės
Tačiau grakštesnio nei Cezanne'o –
Dangaus mėlynė ir taškelis saulės
Viršum kaštono pumpuro lyg kalno

 

* * *
Snaigės kristalas, kurs auga debesy, kadaise buvo mano alsavimas, buvo alsavimas tavo, buvo alsavimas žmonijos –­­ visuos kraštuos, kuriuos rėpia geografija, ir tenai, kur geografija bejėgė – šambalose ir valhalose, rojuose ir pragaruose, sąmonėse ir pasąmonėse, praeity ir ateity, vis aplenkiant dabartį, vis aplenkiant mintį apie d a b a r, nes įvykęs d a b a r jau yra tas pats, kas n i e k a d – niekad yra mūsų tėvynė, nes visos tėvynės pavaldžios materijai, laiko ir kaitos plazmai, kuri viską sudegina ir viską prikelia, netgi dievus, netgi juos – it mirusiųjų pelenus iš Varanasio, iš Benareso – iš daugiavardžio šviesos miesto – paversdami juos lotosais ir nykstančių krokodilų ašaromis.
– – – snaigės kristalas, tobulų formų architektonika, krenta į mano sielą iš debesies aukštybės ir neištirpsta.

 

* * *
lapų bliuzas lietus
ir akmuo ir akmuo samanotas prie kelio
o kelias molėtas išvis tai ne kelias
tai šunkelis broli kuriuo mes išėjom
kuriuo mes išėjom pilni išėjimo
tarytum melodijos neužrašomos niekaip
lyg pynės supintos surištos ant vėjo
į jūreivišką mazgą kaip riša prie kelio
molėto mane ir tave atmintis – jinai riša visus
kur molėtais keliais kadaise išėjom
iš tenai kur melodija bliuzo kur
melodija bliuzo kur
melodija bliuzo niekada
niekada neaidėjo

 

* * *
Plentas į niekur, kaip ir visi keliai; kelionių žemėlapiai meluoja, nes visi šunkeliai ir greitkeliai tėra į niekur: iš niekur į niekur; niekur yra begalybė, beribiškumas, tarp tų dviejų niekur mes pasmerkti sutalpinti save ir kitus, miestus, daiktus ir greitkelius, pakelėj lojančius šunis ir smėlėtus takelius tarp pajūrio kopų; kūno kelią ir dvasinį kelią, dažnai nesutampančius, nors gali ir tikėt, kad jie yra to paties Vienio dulkės; bučinį į krūties viršūnėlę ir artimųjų netektis, sąmonės tamsą ir praregėjimų šviesą.
Niekur yra dviašmenis dabarties kardas, sužeidžiantis praeitį ir ateitį.

 

* * *
Surast
Savo šešėlį
Kur nors labai seniai
Kur nors labai šviesų
Vaikystėj ar Kalifornijoj
Prie Ramiojo vandenyno
Piterio baltųjų naktų
Su pakeltų tiltų griaučiais
Šešėlį kai nekrenta
Joks šešėlis – kai jis menamas
Arba tik įsivaizduojamas ir
Dar nebuvo net virtualus –
Surast savo šešėlį
Ant nakties kavinės sienos
Šokantį ant stalų
Su moterim ar be moterų –
Surast kol jis dar neišėjo
Į paskutinę kelionę
Kol nebrenda per bekraštes
Mitų upes ar nebando
Keliaut į valhalas ar pragarus
Kurie galbūt neteisingai
Vaizduojami ar įsivaizduojami –
Nes kur jis dėsis – tas
Mano šešėlis – jis
Netiki rojumi – yra
Šiek tiek budistiškai
Prašvitęs ar bent apšviestas
Naktinio žibinto šviesos
Dar iš bohemos laikų –
Ir paukščio akies taurumo
Iš ornitologų eros deja
Užmiršusios augūrus –
Et ką aš čia rašinėju –
Juk galvojau tik apie savo
Šešėlius – dar norėčiau
Susitikt su jais ir
Toj susitikimų tyloj
Patylėti – prie vyno arba
Be vyno – visur ir niekur –
Dabar o ne kažkada – – –

 

Litorinos

Pašiurpęs vėjas šiaušia keteras
Bangų laukinių bėgančių lyg rujos
Šunų į kranto mirtį – trakšteli ir lūžta
Spiralė laikrodžio kurį užpildo smėlis
Kriauklelės šukė kartais mažas
Iš kito saulės laiko gintaro inkliuzas
Su skruzdėle kuri šešiom kojytėm
Per šiltą skruostą protėvio andai keliavo
Prie Litorinos jūros kur pašiurpęs vėjas
Bangų laukinių daužė keteras...

 

Seno laiko etiudas

bėgių būgnais – tolyn
tepaluoti vagonai lietaus
ir kelionė akies gilmeny
rožių formomis augs
prisiglausk – ir išsprogs
ryto saulė pro debesį
lyg rožė sugėrusi lietų
kambary ištapytam Magritte'o –
tepaluoti vagonai lietaus
bėgių būgnais tolyn
skelbs palaimintą nežinią

 

Sapnas Varanasyje

mano miręs sapnas yra aukštesnės kastos už brahmaną
todėl nešu laiptais jo kūną ant aukščiausios terasos
guldau ant sandalmedžio laužo o Gangas
o Ganga – ta daugialytė šventoji ir pasmerktoji upė
teka į vakarus kur leidžiasi saulė kur plaukia mirusiųjų pelenas
kur it skenduoliai plaukia kūnai kuriems užginta paliesti ugnį –
dangus priima dūmus degančio mano lietuviško sapno
seniausioj Indijos žemėj kur maldos auga it žolė o mantras
murma beždžionės ir akmenys lietūs ir brahmanai –
sapnas sudega nepalikdamas nieko net saujelės pilkų pelenų
lyg niekad nebūtų turėjęs kūno lyg mano rankos nebūtų
jautę jo svorio ir žmogiškų formų – nelieka net peleno dulkelės
išberti į šventąją upę mieste kurs yra Babilono brolis
kadaise vadintas Benaresu ir kur gruodžio rytą prabudęs
neprisimenu sapno – tik laiptus terasą ir ugnį