Alma Riebždaitė

Ugnės Žilytės piešinys

 

liūdesys iš nieko

nebuvo pirmo sniego
antro

pavasaris praėjo net neapsilankęs
gėlėtos vasaros suknelės
pro šalį – tarsi
vėjo šuorai
rudenį nedžiugino
nei meilės, nei darbo panacėjos

bet –
miestas sutrupėjo
vakarais tylos bedugnės
vėrėsi po kojom

namų šioj žemėj neturėjau,
nustojau geist mirties

ir kvailiui aišku, kad tokios nuotaikos
šiame pasauly pranašauja
lietų už savaitės

tą liūdesį kaip popieriaus lapus
norėjau iš savęs išplėšyt

viskas baigiasi, širdie

viskas baigiasi, mes įkritome
ir lekiame dabarties tuneliu
ant stalo žydi orchidėja,
nieko nebeliko, nieko,
laikas padarė kilpą,
žodžiai išbluko,
įkaitusi lava sustingo
ir karšti pelenai aistringai glostę
paviršių atšalo lyg mylimojo rankos,
išvykus jausmų traukiniui krauju žydėjęs
pavasaris išbalo ir nutilo

dieviškoji limfa, kuri tekėjo
mūsų gyslomis

siaubo filmas trupėjo tarp mūsų rankų
lyg jaunas neišdegtas molis

kartais, tiesa, aukso ieškotojai
sijodami smėlį randa prievartos
smurto auksinę
dulkę

mes nuolat regime,
kaip negailestingai statistika ir faktai
skustuvo ašmenimis bjauroja
tikrovės veidą,

kada reikėtų rinkti jaunosios
byrančias ašaras, pakėlus
informacijos šydą

ir kai jaunoji ryte gers kavą prie atverto lango,
žvelgs į saulėtekį ir klausysis dangaus giesmininkų,
ji bus nugalėta

apie ją ir jos disciplinuotą seserį

mano draugė stebėjosi, kad jos sesuo miršta
ir miršta; miršta periodiškai,
miršta kiekvieną kartą, kai jos susitinka

mane stebino jos nuostaba:
buvau ją girdėjusi pasakojant
istoriją, kaip jos dvylikos metų sesuo
sutilpdavo stalčiuje,

kaip vadovaudavo paradui,
duodavo komandas,
nes buvo vyriausia ir organizuota, ji rūpinosi,
kad gyvybės spintos dugne nenuskęstų,
kad saugiai pasiektų
krantą

klausiausi, tylėjau ir stebėjausi,
nieko nesakiau:
aš taip pat turėjau gėdingą įprotį mirti.

mirdavau pavasariais, viduržiemy,
vieną kartą mirdavau žydint alyvoms,
ir kitą – jazminams,
galėdavau mirti visai netikėtai:
žiūrėdama pro langą, į vandenį,
tik rudenį ne, tik ruduo už mane
guldydavo galvą.

...ir dabar laiko glėby tvirtai surakinus
mano motina mano eilinė
mirtis.                       Palyginus su jos seserimi, buvau
chaoso impregnavimo skystis,
savybė be objekto,
Makedoniečio rūbų plyštančios siūlės,

bet mūsų visų
upės būdavo stipresnės už mus ir visada
pralauždavo
užtvanką

aguona

sudaužiau save
ir mano galvoje kilo gaisras
liepsnos ir dūmai veržėsi
po kojomis mačiau plytinčią kaukę
sunkūs pritvinkę minkšti ir švelnūs
žiedai,
neatlaikydami svorio,
po vieną gulėsi ant žemės,
ir išsiskleisdavo,
prisiglaudę prie įkaitusios saulėje
šukės,
pasibaigusio pasaulio viduryje kilo aguona
ir apgirtusi vėjyje rašė vienintelį
savo eilėraštį

apie pievą, juodą ir pilną
sukrešėjusio kraujo

sudaužiau save ir mano galvoje
išaugo burė tą mirksnį,
kai žemėje dingo vėjas

dar ji rašė apie tai, kaip mačiusi –
sukepusį luobą išbėrė dar nežinomos
rūšies maži debesėliai

prašiau jos, kad apie viltį parašytų
nors vieną žodį, kad paliktų vietos
tarpelyje

bet aguona vietoj paguodos
nusivilko raudoną švarkelį

ne gyvenimas, o pasaka

kiekvieną rytą nubundu sudaužytame gyvenime
savo, lovos valtyje pilnoje šukių,
rąžausi: gal širdį pervers ar
švelniai palies kaklo arteriją, nieko,
veltui bandau pravirkti –
beviltiškas smėlis
vėjo injekcijos;
kavos puodelio vibracijos švelniai mane išvilioja
iš kaleidoskopinių vizijų į gatvę,
apžiūrėti kiemo, šiukšlino ir
po lietaus, darželių, kuriuos jau visad
reikia ravėti,
pakviečia į nusususią kabineto erdvę,
sviedžia į plepalų teritorijas, įsuka į tuščios dramos
šerdį, ištraukia iš glitaus sapno tvirtovės, nakties, kurioje
kartu maudėmės po vieną, žadina lyg niekam nereikalingo
šuniuko inkštimas,
einu, o maudžianti krūtinė vis ieško ir ieško ore
besivoliojančios atsitiktinės
kulkos

pabundu ir galvoju, kaip gerai,
kad vakar
negėriau

iš eilėraščio apie fotomenininkus

praėjo daug metų
mergaitė juodus piešinius
išsiėmė iš ausies
išryškino
ir padarė išvadą:
grožiui nereikia
daug

Roberto Bliujaus piešinys