Andrej Hočevar. Darbas gali palaukti

Majaus Pavčeko nuotrauka
Majaus Pavčeko nuotrauka

Darbas gali palaukti

Veiksmingumas anaiptol
nėra estetiškas dalykas. Negali visa
būti vienodai verta
dėmesio, nes vis dėlto
iš nieko šis tas neatsiranda
nepaneigus gėrio
ir nepakeitus jo į grožį.
Darbas laukia ir šaukia mane.
Reikia atlikti
vieną kitą smulkų darbelį.
Nupjauti žolę,
nugenėti šakas, surinkti vaisius.
Bet dar galiu trupučiuką pabūti čia:
nekrutėdamas ir nustebęs, kad
ką tik suvalgiau obuolį
arba du, tris, arba nė vieno,
nes gal jų nė nevalgiau,
o tik stebėjau,
kaip jie renkami
senelio sodo papėdėje.
Drėgna žolė ir sulenktos nugaros.
Tobulumą slepia ne nuoseklumas,
o gebėjimas
nepaisyti detalių,
kurioms nėra vietos
kokioje nors pramanytoje visumoje,
kurios nesusijusios
su šio mirksnio nuotaika
arba su mumis, kurie,
kiekvienas po savo medžiu,
esame vienas kitam visiškai
neprieinami ir pradingę
kone tobuluose savo pasauliuose.
Įnikę į darbą,
pildome savo dėžes
apvaliais apgailestavimo,
laimės ir praradimo vaisiais.
Bet juk tik nebaigtas
darbas suteikia galimybę
pasiekti tobulumą. Tas obuolys
turėjo kažin ką
atliekama. Nepaisant to,
suvalgiau jį ar ne,
jo buvo tiksliai tas pats skonis
kaip ir bet kokio kito obuolio,
kurį senelė nupirko ir
supjaustė vaikui.
Skirtumas nėra spalvos ar skonio dalykas,
skirtumą slepia mirtys,
kurias gebame susieti
su bet kokiu pasirinktu reiškiniu
ir, nepaisydami visko,
tęsti darbą.
Veiksmingumas yra ne kas kita
kaip nuasmenintas nerimas,
kai nepajėgiama
suvokti tai,
kad mūsų darbas neturi prasmės.

Niekam neperspėjus

Nežinau, kada tai
prasidėjo. Atsitiko
niekam neperspėjus. Viskas liko,
kaip buvę, bet kitaip. Nesvarbu,
ar žvilgsnis siekia akiratį,
ar tik artimiausią kampą:
vyrai ir moterys,
norintys vieni kitiems
padaryti įspūdį, šen ten –
prabėgantis šuo. Šviesa,
iki palytėdama ir suvienydama
mane su kitais,
vos pastebimai suabejoja.
Žemė, žengiant žingsnį,
kitaip susiūbuoja;
tėkštelėjus per vandenį, jis pažyra
į tūkstančius lašų. Nemaniau
kada nors atsidursiąs
šičia. Kur iki manęs pabuvojo
daugelis. Daugumos iš jų
nė nepažįstu. Kai kurie sušlavė
nešvarumus, padarė vietos
naujiems įpročiams ir sėkmei,
o kiti nepakeitė nieko.
Tik žingsniavo sava kryptim,
tačiau stipriai sučiaupę lūpas.
Galimas daiktas, pražiopsojau
reikiamas duris. Arba tos reikiamos durys
kai kuriems tiesiog nėra skirtos.
Tad tariu sau:
užsimerk ir apsidairyk.
Įkvėpk ir permaišyk oro gūsį.
Pagalvok apie rūpesčius ir nustumk juos.
Tavo laimėjimai kuklūs,
išsitiesę palei nugarą
it tingus šuva. Dabar
negali jais kliautis.
Jei kas nors žlugs,
teks griebtis
ko nors kito.
Dangus nurimo
ir atsigulė į savo patalus.
Pažvelk, kaip ilsisi ir
šaltakraujiškai skverbias artyn.
Tuoj vėl atsimerks,
patampys koją ir nužengs ant žemės,
tarsi jam būtų nė motais.
Ten eis riba. Žmonės bus
ten. Ir tu visada būsi ten,
tiktai šičia.


Paskutinis alaus gurkšnis

Sotus, numalšinęs troškulį ir patogiai įsitaisęs
fotely regiu įstabų vaizdą:
šuo susisukęs į kamuolį ir įsispraudęs sofos
kampe, jo vakarienės likučiai
ant grindų prie dubens –
taškeliai kažkokio paslaptingo vaizdo,
kurio nesuprantu, ir jis niekada
netaps suprantamesnis nei
šią akimirką.
Galbūt maisto trupiniai ir gabalėliai
susilipdo į šį tą siekiantį man
pasakyti paveikslą:
– Ačiū už vakarienę, pasimatysim rytoj (šuo);
ačiū už nevykusį pasivaikščiojimą, seni,
užuot nusivedęs į medžioklę, išvedei
apuostyt tų nuobodžių daugiaaukščių;
dėl šio menkniekio
tikrai nederėtų būti tokiam šiurkščiam,
dabar, kai jau bemaž miegu,
nori prie manęs prisigerint,
čiau, palik mane ramybėj.
– Gerai, bet pasistenk ir tu
mane suprasti (aš);
netrukus būsime keturiese,
privalome būt pasiruošę;
aną kartą vėl turėjau tavęs ieškot
po visą parką, kai nulėkei
paskui kažkokią kalę, o aš svarsčiau,
kad niekada daugiau tavęs nepamatysiu.
– Tikrai?! (šuo) O tu galėtum tiksliau
laikytis mūsų tvarkaraščio
ir ryte anksčiau keltis!
– Liaukitės, vyrai! (ji)
Tyla. Nė vienas nesukrutame.
Spontaniškas konsteliacijų perkėlimas
nuo amžinumo lubų į gyvenimo maršrutų
tvarkaraštį, kurio gerai nežinau.
Stirnos. Skylės sūryje. Burbuliukai
alaus bokale. Nerūpestingumas,
sumišęs su šiltu nuovargiu.
Šuo trumpam prasimerkia,
kilsteli galvą ir nusižiovauja,
žmona eina miegoti.
Jos pilve nerimstantis
bėgikas bėga paskutinį šios dienos
ratą. Garsų verpalai,
į kuriuos įpiname savo tylos gijas,
lengvai įtempti kambary.
Nenoriu jų kliudyti.
Arčiausiai vienas kito atsiduriame
tada, kai trokštame vienas
šalia kito būti begėdiški,
nusivylę galimybėmis,
kurių baiminamės it artėjančios
audros. Pakanka vieno žvilgsnio,
visada gali persigalvoti.
Pagaliau lauke vėl šalta,
praeiviai vilki paltus, patys
save apsikabina ir vaizduoja,
kad itin susikaupę stebeilijas
į kažkokį tašką priešaky. Šiandien
neberašysiu, nejaučiu poreikio.
Visa gali palaukti. Sendami žmonės
vis labiau panėši vieni į kitus ir mirę
neramiai plevena mums virš galvų.
Jų veidai vis iš naujo
išryškėja pro gyvųjų veidus,
nustebę, mat atsidūrė svetimam
kūne, kuriame
sutrikę atpažįsta save.
Nagi, duok man ranką, nežinau,
ką galėčiau pasakyti, tad verčiau tylėsiu.
Nejudėk, nieko nesakyk.
Kažką raminamo slepia mintis,
kad šiandien turbūt
nieko nebeįskaudinsiu.

Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė


Iš 3667 žurnalo (2018-11-06 19:50:14)
Draugai