Arvydas GENYS. Imago

Nuotrauka iš autoriaus archyvo

Rašau paskutinį eilėraštį

Rašau paskutinį eilėraštį; gal
tai nebus epitafija ar patirties ištrupėjęs fragmentas.
Pirmąjį pamiršau... Jis retkarčiais blyksteli
it aštri stiklo šukė – ir gęsta.
Spėju atpažint savo veido atspindį
mielos mergaitės banguotame
sielos veidrodyje; gal ir jis
per dešimtmečius jau susidrumstė
su kitais atvaizdais ir kaukėmis. Gal
jau ir uždengtas ant sienos –
tas veidrodis, kurį sapnuose pereinu kiaurai. Bet
nieko nesurandu ir anapus – tik dar šešias sienas.
Jaučiu šiltą mergaitės delną, skubrų jos pa -
bučiavimą patekant neišsipildymų nakčiai:
ji atšoka – lekia kiton švieson ir erdvėn. Idant
galėčiau, kaip anie, didieji poetai, rašyt
sonetus savo Laurai, Beatričei, Eleonorai...
Bet minties gūsis bloškia audrotą jos vardą,
jo dreskiantį skardesį po rūškanu dangumi.
Nuolat rašau paskutinį eilėraštį: net stebiuos,
kiek nedaug pavyko nutolti nuo pirmojo.
Nebeprisimenu jo įjaudrintų kontūrų.
Tik muziką, dvelksmą, vidinį ritmą. Ir
stiklo šukės blyksnį it properšą į
kitą šviesą ir erdvę. Dar dega
išskaidrėję aistros ir ilgesys, neužgesinamas
laiko, įvykių, netekčių... Tik tavo mergaitiškas delnas
žvarbsta knygos puslapių pusnyje.     


Tarp horizontų
                             Veronikai

Vasara artinos, ir kvatojos
žydinčiais jazminais jos neįdegusios kojos;
žolėje aukštielninka mynė debesio dviratį – –
Ir pavasario krūpsniais degantis krūmas
švytėjo lyg dvasią išleidžiantis kūnas
ant juodo kryžiaus kertėj. Bet vėliau,
kai ji žiūrėjo pro akliną kambario langą,
dusino vystantis kvapas, valiūkiškai
lindęs per orlaidę; o
kažką grebluojantis voras jau spendė
savo tinklų ostenreichiškas kilpas.
Žūtbūtinai ten spurdėjai, vasara vasara –
iki debesio juodumos, iki suirzusio ir
žaibų staiga sudraskyto oro agonijos –
it smaragdo muselė gauruotam rugsėjo glėby.

Su trenksmu subyrėjo juodasis kryžius, ir lango
stiklai pažiro žeidžiančiom šukėm, kvatojos
žaibais pavirtusios kojos, jau desperatiškai
trypdamos kraupų krūmo šešėlį
lyg ieškotų mylimo vyro pėdsakų
ar kito ženklo iš sapnuos grįžtančių
į jazminais nuputojusią nebeįmanomą Pradžią – – –


Pernykštis sniegas

Tai aš – pernykštis sniegas jau ant rožių
rasos lašais per Sekmines... Širsti.
O vaikas vaikui sako: lietūs ošia.
Kokia švelni lietaus širdis.
Ir tirpsta debesys rausvi virš bokštų.
Keista galia čia siunčia karvelius
su degančiais laiškais. Atgyja aikštės,
varpai sutilindžiuoja. Ne vėlu
suskubt į šventę, įsilieti į procesiją
su šakele žalia ir jau ugnėta.

Tu negirdi ir nematai – tai aš
tau, mąstančiai apie vienatvę, drąsiai
šaukiu: nubrauk pernykščio sniego ašarą.
Grįžau lyg laiškas... Atgalinis adresas,
deja, tikslesnis. Juk rašei: sugrįžk
toks pat švarus, pirmasis, neregėtas...
Tikėjau, kad bent ilgesiai atriš
akis, atkimš ausis: jau lietūs gieda.
Grįžau, nepaisęs dėsnių ir likimo,
pamiršęs neviltį ir tavo balsą kimų.

Pernykštis sniegas – aš.  Ar dar meni
tą gruodį: lango lygumos pajuodę,
gatvelių labirintai vargani...

Manęs jau nebelaukei, Ariadne?             


Eilėraštis irgi kopėčios

Eilėraštis irgi kopėčios
basais tavo padais nuzulintos
atlaikiusios tuklaus paauglio svorį
kam vaikui eilėraščių kopėčios
pats kabarojas svajonių viršūnėn
leidžias į buvusio dvaro požemius

šios kopėtaitės –
nutrūktgalviškai poeto rizikai
išretėjusiais skersinukais į
saldžiarūgštę poezijos obelį
it žvaigždės nakties danguje
obuolių ovalai –
mįslingi kiti pasauliai
tik ranką ištiesk ir
jau dardi žemyn
ačiūdie dar spėji įkibt į
nuzulintą skersinuką
plaštakom groji kritimo oktavą
tvinksi širdis kulnuose:
medgaliai nelaimingi išklypę lyg
eilutės postmoderniam eilėrašty

                       aukštyn
žemyn – ar teko stovėt ant aukščiausiojo H
raškyt ryškiausias rugpjūčio žvaigždes

kalu naujus skersinukus; mintiju:
šis eilėraštis irgi kopėčios
rodos dar kopia žmogus o
jau leidžiasi angelas


Brolio knygų spinta

Žvelk ji sugelsvuoja
plonytėm durelėm įstiklintom
kad vakarais išvystumei švytint
mielų veidų šešėlius
tavo dygias ir smalsias akis
užsispaudusias nuo nesuvokiamo skausmo
plonytėm vokų durelėm

dingo žvilgsnio auksinis raktelis bet
ji atrakinta – mirusio brolio spinta
nuo pat vaikystės man panaši į pilį
tiek menių tiek menių o
paskutiniosios nėra

                       beviltiškai šnara
dingusių civilizacijų paslaptys ir
pasakų išmintis prieš užmingant
pelių krebždesys pašnekesiai su
jaunais nemirtingais poetais tavo
mėlyni sąsiuviniai su grebluojančia išpažintim  
(„tikiu kas nors perskaitys po mano mirties“)
kaltinimais ir atgailom, taip taip, labai gaila
nieko nebegailinčių nebeskaitančių nebeįskaitančių
sustiklėjusioj kitos būties šviesoje: esam
reikšmingų ženklų primargintos knygos –
lapais nusklendę iš nučiupinėtų viršelių lyg
tie keli varganai sutaupyti tavo banknotai
seniai niekur nebegaliojantys – juos
paslėpei nuo savęs ir neberadai
paskutinį kartą pašokęs iš sapno

                              spindintis tavo šešėlis
kartais grįžta nakties pakraščiu ir
kažko ieško tarp knygų
meilės? gailesčio? atleidimo? galbūt
ne tų varganų nebegaliojančių pinigėlių

logiškai nieko neįtikėtino neatsitiko
tik kam jis pirko tiek knygų o
spintos durelės plonytės it
kietai užspausti vokai kad niekas pirštų nekištų
tik rakto skylutė –
trečioji brolio akis                                      


Priminė Šiaurės žvaigždę
                                         Adelei

Kasmet ruduo atverdavo siautulingus slėpinius;
jie gaisruodavo parkuos iki pirmojo sniego ostijos
elgetos kąsniais karališkai suplevendavo
krištoliniam ore virš mėlynų alėjų.
Ir pro siaurus Aušros vartus jau rangy –
davosi maldininkų procesijos kirminas.

Advento naktys. Senosios kaulai tamsybėj
dejavo kaip tautos, nuožmių žiemų gniaužomos:
Vorkutoje ar Irkutsko srity, ar Karagandoj,
kur juodą tremtį kentė jos broliai ir vyras.
Bet jie sugrįžo su negrįžusių atmintim.
Ir nugyveno savo amželį tarsi kuproti.

O tamsybės laikų, besiilgint Kalėdų,
čia ir visur jau vėrės. It gyvos opos
senosios paduos, nors barstėm gintaro dulkėm.
O jinai klausė: kur aš esu?.. Ar laukė Švenčių,
ar laibutėm kojelėm slydo Velykų link?

Galop, apsisiautus lengvu ūku Angelo,
užmigo, palikus šviesią kantrybę už viltį.
Juk užgyventa tiek, kad jau galėjo atleisti
mums mūsų kaltes – – – Nebesulaukė Kalėdų
Žvaigždės, kuri suliepsnojo virš apsnigto kapo.
Švytinti, nejudri. Priminė Šiaurės žvaigždę.

O pasaulis jau šventė – pilnas istorijų ir buvimo.