Dalia BOZYTĖ

 Justinos Maniuškaitės nuotrauka

 

* * *

Tas, kuris atsilieps
sielvartingam saulėlydžiui tolstant,
tai ir bus tavo brolis – kas dar gali turėt tokį balsą,
tokį išdailintą profilį? Slystant bangelėms man liūdna –
mes visi atsitolinom, mano sūnus, tavo brolis,
kaip jis mokėjo nutvert lydekaitę – kaip žaibas!
Aštrią akį reikia turėti, kad griebtum,
ir gilią – kad sutilptų abudu Bilsai ir Gervinis,
Atrachimavičiaus liepos,
jau išrūkę per kaminus tiesiai į viešpaties dangų
su visais, kurie skynė jų žiedus arbatai susirgę –
tuščia dabar, nėra kam labadien pasakyti.
Kokie miškai čia siūravo,
girgždėdami savo viršūnėm, kiek grybų
mes prinešėm – krūvas supylėme, kalnus! Jeigu taip rinktum
akmenis, arba istoriją, būtų į ką pažiūrėti.
Kas dabar apsakys šitą nykstantį kraštą?
Ošiantis meldas mano burnoj, vingiorykšte lipanti bitė,
pabėgus banga? Mano sūnus, tavo brolis –
ar atmeni, kaip jisai skendo –
ne šitam vandeny, tame, kur iš krautuvės,
akim išplėstom į rausvėjančius vakarus. Kregždės
ten irgi skrenda, tikriausiai, ramink mano širdį,
sakyk, kad visi mes žuvėdai, kad skraidom.

Sielvartingam saulėlydžiui tolstant
jis būtinai atsilieps pasistiepęs
ant nuslidinto akmenio, iš fiordo nuo kriokiančios jūros,
ką tik ištraukęs
nenusakomai žalią,
nelietuviškai spurdančią žuvį.

 

Skėtis Kalėdų angelui

Šlapios Kalėdos, sulytos, visi angelai išsislapstė.
Lindi tikriausiai rūsy ir sparnus nusisegę džiovinasi.
Sėdi ir žiūri į vasaros pilnas lentynas,
į žalius agurkus, po stiklu plūduriuojančias vyšnias.

Darbas per šventę sunkus ir prie stalo nepakviečia niekas –
kažkaip nesmagu, kaip paraginti eilei atėjus,
kaip užgert savo angelą, ko jam įpilti?
Telefonai įkaitę kartoja: darnos ir ramybės.

Ir gėrybių visokių. Ir palaimos. Ir meilės.
Ir visų patogumui – po sargą,
budrų, švaria uniforma, iš jaudulio virpančiom šnervėm...
Štai ir trenksmas, atsiveria durys žemai, šurmulys,
moters balsas spigus –
tau nepatinka Kalėdos?
Eik na...!

Na, gerai. Ten susitarė patys.
Darnos ir ramybės.
Ir meilės.
Telefonai įkaitę. Dabar mes malonūs, nurimkit.
Tik atsiveria durys, šįkart iš kairės,
šurmulys, ritasi laiptais kažkas,
gražiai šokinėdamas, gal dovana.
Ir kitas balsas, tylesnis –
eik na...!

Viskas, gana.
Perbraukiu tekstą kryžmai ir sulaužau pieštuką.
Eisiu į tyrus, misiu svirpliais ir cikadom.
Bet kurgi tie tyrai ir kaip dabar eisiu per lietų?

Reikėtų dar pagalvot apie tuos, kur rūsy susitelkę.
Skėtį nenaują nunešti, pasiūlyti vyšnių.
Bet jie gal jau miega.
Darnos ir ramybės.
Ir meilės.

 

Vakarėjantis

Šviežiai nudažytas suoliukas, lig nuogumo išretintam parke,
gali būt patogus atsiremti, pavartyti, tarkime, laikraštį.
Jeigu neslepi veido, gali imituoti skaitančią knygą –
žinoma, tik ne Shakespeare'ą.
Jis juokingas su savo Džuljeta,
kuri yra visiškas niekas, sugretinus su dabartinėm pasijom,
lyg skriestuvai ištįsusiom kojom ir akių termometrais,
beveik nesvyruojančiais, nustatant piniginės temperatūrą.
Betgi suoliukai
buvo visais laikais ir visoms epochoms patrauklūs.
Čia gali atsisėsti, surūkyt cigaretę, nuleidus ranką už atlošo.
Taip apsimesti neturinčia priklausomybių, gosliai aprėpti
vietovę.
Aš tai darau ir man nesvarbu, ką gieda lakštingala
galvą atlošus, vis sodrėjančiu altu.
Tai tik apraiškos
jau tirštėjančių sutemų, mėginančių sėlinti lapais.
Ženklas, kad baigias diena, saldžiai prikvėpinta bandelių
kepyklos.
Priemiesčių dienos!
Kaip jos siaudžia spalvom, kol šviesu,
kaip jos jaudrina, stengias pranokt viena kitą kaip geišos.
Dabar, natūralią senatvę nujaučiant, jų bruožai griežtėja.
Žemė šalta. Kiek palinkusios šakos.
Žolės chrizolitas priblausęs.

 

Šerkšnotas

Balta neturi atspalvių.
Įženk jon drąsiai,
palikus tuščią guolį, langus užmiegotus.
Galbūt pramuš stiklus rarotų šviesos, tokios šiltos,
kad girdisi, kaip trakši ledas atitirpdamas,
atšoka nuo akių mažais kristalais
ir byra lyg iš oro, lyg iš vėjo.
Dieve mano,
atrodo šitaip eitum ratais, ratais,
kaip per Velykas po baltom karūnom,
barstydama gėles ant tako savo vyskupui –
jaunystei savo, vis priklaupdama
ant vieno kelio.
Šiandien atsiklaupčiau
ant abiejų, bet per vėlu. Tekėk, upele,
nematoma, negirdima, šarmota,
gyva tiktai žinojimu, tekėk į ežerą
širdies, kuri dabar apsalus gėrisi
tokia rami, kaip neršianti žuvis.

Bet kas, bet kas paimti gali rankom.

 

* * *

Aš buvau nešvelni – na ir kas?
Tegu būna kiti
nulipdyti iš nedegto molio, iš kamuolio vieno
kuo ploniausio merino, kaip voro tinklai, nunerti.
Tau širdis iš rezetų.
Man nervai iš drebančio plieno.

Mes kalbėjom ne taip ir tikriausiai kalbėjom ne tą.
Pažiūrėk, kaip mus sieja vandens ketera garbanota.
Kaip mus mintija žemės plati, tūkstantmetė kakta.
Laukia delnas delne, lelija nuo aušrų ašarota.

Ką čia reiškia jausmai?
Iš tiesų, iš tiesų aš  buvau
atšiauri savo lemčiai, makabriškiem savo laikam.
Aš buvau nešvelni, bet sunertas rankas bučiavau
vieną kartą.
Daugiau nebeliko jau kam.

 

Zigmo Pakštaičio nuotrauka