Vieno anoniminio eilėraščio konkursas. II vieta

 

 

Tūla

Blogos nuotaikos gyvas
žmogus yra toks pat absurdas
kaip geros nuotaikos numirėlis.
Bložgalvis. Tai visgi – Kunčius ar Kunčinas?
STOP. Ženklas plyta. Toliau pėstute. Tūlos
takais. Vienos krypties eismas
per tiltą. Atsargiai. Vairuotojas tepamiega,
mergaitės. Literatūrinė ekskursija. Ir mokytoja čiotka.
Ne, ta, kuri čiotka, susirgo. Man tai ta. Tūla. Negalėjo,
tipo, normalų vardą. Dulkės iš statybvietės
šalimais. Kamuolinis niekas. Po du arba
mažomis grupelėmis. Davai aš papasakosiu normaliai.
Nuo pavasario renka parašus gal uždraus. Kas čia
dega? Čia ne
dega, čia Užupis. Bomžavietė prie upės. Pakils vanduo
nuplaus. Ir nekilnojamo turto vertė, ir visiems neįtiksi.
Zokas vagis vietoj Ulica smerti ir madinga picerija
vietoj viešosios tupyklos. O štai namas užkalbėtais
langais. Čia, manoma, buvo, o kitur nieko panašaus.
Tik paroles paroles paroles. Krūmai už gimnazijos.
Rūgštus rausvas atsukamu kamšteliu. Pigus, bet
prancūziškas. Pasiėmėt tik vieną butelį? Taip, ar
mes Vilniaus nematę? Bučiuokitės bučiuokitės, kol
patys sau. Kol dings už užmerktų akių ir mokytoja, ir
buvę klasės draugai. Laiptai, rodos, tokių nebuvo
einant į priekį. Būrelis rujojančių šunų kerta taką –
jei neskaičiuotumėte, galėtumėte sakyti: šeši.
Anoje pusėje senosios kapinės ir į jas besibraunantys
naujakuriai. Jūs atėjote iš tos pusės, kur mitologinė
būtybė ant aukštos kolonos. Per mažais sparnais, kad
skristų. Paimkit iš jo rankų įsipykusį ragą, įduokit butelį
kuo saldesnio vyno ar kokio nors kito okupacinio
periodo gėralo. Dar ne viskas prarasta. Dar įmanoma
šitam užkampy, kur mirusieji trinasi šonais su atėjūnais,
įkvėpus iškastinių dulkių apsinešti. Ribojamas greitis: 20
metų. Prisidegti savo pirmąją cigaretę, prasilenkti su savo
Tūla, dar vieną kartą amžinai.

 

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=jexZLjrvrIk{/youtube}