* * *

Vygė
Į kurią aš pareisiu
yra šita žemė

tiek nedaug saulėtekių
virkščią nukirps
kaip išgyvensiu
kiek mane lydėsi
motina kiek mane supsi

ar jau žinai visus molžemius
kuriais šliaušiu pažįsti
mano akių spalvą

kokios spalvos dabar
mano motinos akys

Vygė
į kurią aš pareisiu

 

Dialogas

Žinau, esu išmėginama
tamsiomis vienatvės minutėmis
kai į ausį vis pila anas
netikėjimo gyvsidabrį:
tau nebus atleista
norėčiau atšauti
ir nebus mirties karalijos
žvelk, jis man sako
kokia tiršta tartum žemė
tamsa tavyje
nebus tau atleista
gerai, sakau, pasiduodu
man atleista nebus
bet vis tiek
rytoj virsiu sriubą
keisiu patalus
maudysiu vaiką
bet vis tiek
sutvarkysiu kapus
o sekmadienį
eisiu bažnyčioj
bet vis tiek –
odė džiaugsmui
ir tada
tenebūna atleista

 

* * *

Pasiimk, Viešpatie, mano ilgesį
kurio niekas nebepasotina
Mišios baigiasi
ir mano sekmadienis
kada nors pasibaigs
dar aidi giesmė
dar kunigo balsas
dar noriu tikėt, kad tikiu

mano tėvų akys ir rankos
dėžutėse po žeme
Viešpatie, pasiimk mano ilgesį

 

* * *

Jei galėčiau atmelsti
Siriją Prancūziją ar Italiją
likusią po žeme
Ukrainą
jei galėčiau – Molėtus
tas aukas
vaikus Vilijampolės gete
vaikų namuose
puolusias moteris
jei galėčiau
bent vieną kankinamą sielą
atkariaut Karalystei
gal ir rytas
neatrodytų pilkas
gal ir vakaras
šviestų
gal nuolatos nekartočiau maldelės
ir gerai, nusipelniau
taip man ir reikia

 

* * *

Nenoriu kad nuolat
kartotumėt man
Dievas tave myli
noriu kad jūs mylėtumėt
nebūtinai mane
kiekvieną kurs ilgisi
nenoriu artėdama Ten
gauti žinučių
kokia jums svarbi
gąsdinimų piktuoju
vardijimų – tu vienintelė
mane supranti
aš dar vaikas
aš sergu baimėm ir galiu patikėti
sekiosiu kaip sapnas
kišiu žilstančią galvą palaiminimui
Ar tikrai užtarsit mane?

Ir – prieš ką?

Nieko man nežadėkite
negąsdinkit nepranašaukite

Paskutinis žinomas Pranašas
sakė senstantis kunigėlis
mano žiniomis buvo Jėzus

 

* * *

Koks skirtumas
kur palaidos
svarbu ar tada
vėl gyvensi
ar amžinybės šviesa
prasimuš iš po žemių

 

* * *

Nekaskart teks keliauti
į mirties repeticijas –
tai vietos pristigs mašinoj
tai tiesiog nepakvies
o gal ta diena
pažadėta gyvenimui
vaikas prie skruosto
ugnis šildanti rudenį
artimo balsas ar žvilgsnis

bet rožančių
na gerai, rožinį
suspaudus laikau
prijuostėlės kišenėj
o jeigu paskambins
o jeigu

 

* * *

Mes padegsim koplyčią
vienintele smilkalo žiežirba
virš galvų plauks žvaigždynai ir žvėrys riaumos o liūtukas
atsiklaups prieš ikoną šoks išspjautos gyvatės ir ragana
du ragus
atkišus mergaitė purtys galvą
pasakyk savo vardą pasakyki reikalaus išvaduotojas
demonas
supjudys artimiausius ir bus nesvarbu
koks jo vardas

 

* * *

Ji žiūri į nevalgomas uogas
sako mamai
šitos uogos ne man ne Julijai
paukščiams

Kai senelis dar gyveno danguje
aš buvau paukščiukas
ir jis mane lesino
dabar nevalgomos ne
mama, einam

 

* * *

Kai mirė tėvai
taip iš karto abu
nebuvo ką kaltinti
tai su seseria
draskėm viena kitos širdį
nes kitiems nepadraskysi

o dabar
naktimis lupam plėšiam
brangiausius prisiminimus
dovanojam grąžinam
jau savaitė be miego du mėnesiai
metai
kaip atgauti namus
kvapą balsus
atiduokit
niekas be mūsų
šito nepadarys neatiduos

klausyk, ką tik iššveičiau vonią
sakau seseriai, švarinuos
gerai, atsako, ir aš tvarkausi,
nu laikykis, bučiuoju