Dovilė ZELČIŪTĖ

Kornelijaus Platelio nuotrauka

Korida

Keturiasdešimt metų nuplaukus atgal
radijo ir kitomis bangomis
mudu klausomės operos
tėtis padovanojo
plokštelę, įeina į kambarį
stoviu ištikta siaubo
                       meilės garsų
sako:
ji nuvylė Don Chosė suvedžiojo
Karmen
 jos vilionės ir laisvė  baisi
o graži kaip mirtis

šiandien
kai išleidau mamą pas draugę –
reikia nudažyt anai plaukus –
sėdžiu gretimame kambary
delno dydžio gyvenimas radijukas
vėl banguoja Karmen ariją
net purtosi
apklosčiau jį pledu, dabar porą valandų snūduriuos
su alyvom ir tulpėm
ką tik
atėjo aštuoniasdešimt ketveri
drebu nenoriu žinoti ar virkauti
reikia
išbūt tą žinojimą
esame
ir koridos
aistringasis mecosopranas
dar neužsėmė mūsų

* * *

Gražiausius mano metus
tėtis
buvo už uždangos

Užutekiai

Žinau
kiti miestai
kiti personažai
mus išskirs o suartins
                               sapnai
tuose užutekiuose
vesiu per miestą bejėgį
vaiką
jo širdperša
vyresnė už mano
sunkią ranką uždėk ant pečių
sunkią naštą
                  bet nieko
net sapne vėlei nieko nesudaigstysiu
skylėtas kaliausės drabužis
tavo sielvartas nusidrieks
ar tai samanos? ne
pasikloki mano eilėraščiais
ar tai saulė? artėjame
štai ir sapno užutekis
tavo virpančios rankos
                                 vėjas
ieško, ką apkabint     

* * *

Tavo veido graudžią ikoną
drovią šypseną
                     kaltą žvilgsnį neramų
judesį kai kresteli
ant kaktos užkritusius plaukus
perkeliu į premjeras į dramatiškas
                                                  repeticijas
būki laisvas
                   nuo gėlos
                                    miesto karštyje
kai vėjas ridena šaligatviu
                                      tuščią
kokakolos butelį ir afišos
dar skelbia       
                 buvusio sezono naujienas –
tavo žuvys giliai
tavo vandenys vėsūs
tavo vasara – sekmadienio šviesa avanscenoje
man šypsokis
kai sapnuosi aklą Oidipą
kai plukdysi
su vainikais Ofeliją
košiamas šalto rūko
                                šiapus uždangos
būki laisvas
                    nuo besaikių nuolat sugrįžtančių
                    smurto vizijų
ir alsuoki
alsuok be gėlos

* * *

Džuljeta Krajovoj
prieš veidrodį
paneria į suknelę

Nesuprantu
              sako
kodėl ji tokia plati

Ai,
turbūt tada laukiausi

Spektaklio atnaujinimas

Aš tave apkabinčiau:
                               prisimenu kelią į namus už tos upės
kryžkeles,  medžių lapiją, kalną
                                                laiptus  
                                    prišnerkštas aikšteles          
tingius katinus prie konteinerių
prie namo durų
                        cypteltų
mano taksi
nes visuomet neužtektų laiko
atvykti kaip atkeliauja ruduo ar pavasaris
ramiai be sinkopių ar įtampos
juk tu ir vėl rėktumei kad judu per lėtai
ir jeigu jau taip lėtai skubu
greičiausiai geidžiu tik vieno – tavo mirties
norėčiau tikėti
taip laukiama tiktai manęs
ir vardan tokio laukimo ar meilės
dera visa aukoti
dienos rūpesčius šeimos pietus
teisybės jausmą mainant į melą
nekaltą
             galvočiau
                            juk miršta žmogus
o kas begali būti svarbiau
už gyvybę ar aš ją išgelbėčiau
lėkdama traukiniais autobusais
                     privačiais automobiliais taksi
stabdydama prie prekybos taškų kioskų ar centrų
kritišku žvilgsniu rinkdamasi vyną
taip, sausą, taip, ne mažiau kaip vienuolikos laipsnių
ir ne daugiau keturiolikos
nepirk, spirituotas, arba gali
atvežt ir nedidelį brendžio
bet gersim kartu!
kur dar sūris ir duona
 vaistai nuo spazmų nuo spaudimo
jau cypia galva violetinis veidas
šūdas tas tavo teatras! – taip mane pasitiktum
jeigu nori
aš viską tau suvaidinsiu
muzika – Piotr Leščenko
daina – Oči čiornyje
režisierius mėgėjas
o scenografiją susitvarkytume patys
tik svarbu kad mums vienąkart
nepabostų šitas vaidinimas
tik pagalvok
juk premjerą šventėme
prieš kokį penketą metų

Reanimacija

Jau nešu girgždančiais užupio laiptais
sutrintą kliedesį tekstą
 mojuok rankom kad neisi į sceną kad vaidenasi
ir daugiau nevaidinsi spjaudykis mes sėdėsime
dvi naktis ant grindų ir kartosim negalima
sumaišyti Šekspyro su kasdienybe nusidėjėliai
pasakysi visais amžiais vienodi
atsipainiok! rytoj atsistosi ant kojų
šiandien miegok tau suleisiu narkotikų
pakabinsiu ant balkio lašelinę gyvenimo
kalis natris ir pragaras
visas repertuaras tik pasakyk kokį šūdą
po spektaklio tu gėrei keturis savo gyvenimus
jei nė vieno dabar neatsimeni tik vaidenasi
kirmėlės ir lavonai moterų kojos –
glostysiu kol budistų vienuolis
neapsikentęs  susiraitys meditacijai
kas man Hamletas kas Ofelija jeigu Jorikas –
iš visų pakampių ir sandėliuko –
vargšas Jorikas senstantis aidas ir vilnelė nuo užupio - - - - - - -
esame užrakinti nakties
linkstančiom kojom
šokame savo šokius
dėl rytojaus
dėl netikro rytojaus
kad tiktai prisikeltume