/ / /
Kai išlauš duris
neapsikentę smarvės
ras sėdinčią ant grindų
greta katino gaišenos
užklotos iki kaklo
apnerta staltiesėle
atsirėmusi į radiatorių
kramtys akmeninį batoną
su dovanotos uogienės likučiais
žinoma, labai išsigandusi
viena koja – grabe
prasikaltusi sengalvėlė
pamėlusiom lūpom vapanti
o tai kada mano mamytė pareis?
/ / /
Motina tėvas
ir mylimasis
keliavo į Dangų
nesiekdami pėdomis žemės
išnešė maišuose
skubioji pagalba
bėgau laiptais
stovėjau prie lango
purčiausi žiūrėdama į tuos medžius
paskutinįjį kartą
jų akimis – į savo kiemą
savo akimis – ieškojau kopėčių
taip akinamai švytėjo
debesys prilenkė snauduliu
palaiminga ramybe –
Šitas
yra mano mylimas Sūnus
/ / /
Vonios uždanga atsitvėrusi
dainuoju ir giedu
ar mėginu kartotis
tekstą poryt į Japoniją
kažin kaip atrodys vaidinimo titrai
hieroglifais
visa tai rudeniop bet dar kviečia
tik neatsisakyk sakė tėvas kai kviečia
puikiai žinome kuo jam tai baigėsi
testo klausimas: ar dainuojat duše?
ne, tik scenoje
pasileidusi krioklį ant galvos trinkdama
ją
trindama nematomą ribą
tarp manęs ir žiūrovojau viena koja
į pripažinimą į amžiną šlovę
kad tik lipdama
iš vonios
nepaslysčiau
/ / /
Paglostau tuščią pagalvę
labanakt, brangusis
regiu
Nukryžiuotasis
virš lovos
palinkęs
man šypsosi
/ / /
Švarus tavo veidas
švarus tavo veidas
švarus tavo kruvinas veidas
toks
nebūna suteptas
nebuvo suteptas
dosnus
apsčiai iki soties
užmerktas žvilgsnis
dėkojam ačiū Tau ačiū
/ / /
Su nauju gimnastikos kostiumėliu
pasistiebusi ant siauro suoliuko
žiūri į veidrodį
ir pritariamai sau linkčioja
išsitraukia plaukų gumelę
vėl nusišypso ir linkteli
jokio nepasitenkinimo
jokių priekaištų sau
ketverių metų –
taika ir ramybė
ką tik klausė stebėjosi
o kodėl tos močiutės
va tenai prie bažnyčios
su lazdomis? –
Ir aš gal jau greitai
jei tik, žinoma,
prigyvensiu
/ / /
Praėjus kokiam pusmečiui
po visko
vėl atsargiai, truputį tyčia palengvintai
aiškinant apie kremaciją
mažoji paklaus
o tai kur senelio galva?
Ir tada smogs
jo balsas žvilgsnis ir juokas
bučinys tyrumas kurio neradau kituose
Na žinai, atsakysi kasdieniškai
lyg išsiblaškiusi lyg savaime suprantama –
tenai pat
pušynėly
/ / /
Pasilenkusi tamsoje klupdama už laidų
slenku scenos pakraščiu
butaforijos dėžė suglaustos dvi karūnos
žvaigždėtas apsiaustas nėriniuotos pirštinės
motinos kvapas tėvo negarsus kostelėjimas
atsitrenkiu paliečiu veidą griebiu už rankų
mane kažin kas apkabina
nepaklyskit ar matot kur eiti
aš nematau tik klausausi kada
pasigirs tekstas po kurio jau bus galima juoktis
čia visai kitas spektaklis kitas sapnas
griūnu visu moterišku pilnumu
ant suverstų į krūvą kulisų
duokit ranką! – mane bando prikelti
ar galite atsistoti?
bijau pertraukti darbą sutrukdyt repeticijai
nieko nieko sakau
dirbkite nesurūpinkit
aš šiek tiek pagulėsiu
/ / /
Žiūriu filmus
kažkokias nesąmones
ką abu su tavim
kai gyvenome
prie arbatos sausainių
artyn prie kalvarijų
vėl kartoju tą patį
vėlei juokiamės
ar sakai
balandėle
gali perjungt jei nervina
ar tiesiog
tylomis atsidūstame
negaliu perjungti jokio kanalo
jokio kanalo
nėra