Kai miega proza, kai rąžos eilės

Molio kvapas

                  dar
į namus vedantis
nosies tiesumas

ar girdi

kaip godžiai
        čepsi burna

        kramto
pamestą obuolį
mūsų vienatvės

nemanau
kad skanu

tuštumoj
ant apirusių laiptų
loja margas
šuva

nemanau
kad saldu

               kai nesprunka
į žydinčias
liūdesio obelis
katės

Kai kinta gyvenimai, kai nuotaikos keičiasi

I.

Rimsta vėjas
vėl į kambarį
liesas
įsirita lapo skeletas

mes be durų
darbščių
kaip be žalvario
rankenų stygiaus
vieni

nesvarbu

kur link lekia
suplėšytos nuotaikos
basos skiautelės

pagaliau

mes lengvi
artimi
ir tikri

II.

Ant ilgų
ir siaurų
neobliuotų lentelių
suoliuko

ant trumpos praeities
kaip plačios ateities
sąvartyno

taupiai ganom žodžius
paaukoję
tikėjimo klastą
be meilės

                dieną tampam
rišliuoju melu

naktį kelkraštį
stumiančia juosta

III.

Rimsta vėjas

tikiu

mūs išlaisvintą mintį
gydo neteisto
melo buvimas

o kaip tu

šnaresį netekčių
ir vilčių
neištirto ošimo fone
dar tiki

kad
į užmirštą pabaigą
grįžta buvusios pradžios

kad
paukščiai suka lizdus

bet
nesiruošia juos
kiaušinėlių perėti

 

Flower power

Byra
nuoskaudos tinkas
nuo
gėlėtojo namo fasado

merkias langas

irzliai
vakaro prieblandoj
cypia sklendės
   geležtė

uždari
   ne visi

tik kaskart
mumyse
vis mažiau
tos švarios
atminties

kai mes
patys
vos ne vos
atviri

kai mūsų
istorijas vagia
ir perrašo
prekijų partijos

 

Vidus / kai rytas maudos kavoje

I.

Pagaliau

du syk
užplikyta kava

saldainis ištižęs
ant stalo

geriu tamsą

su pasiutusia
oro tvanka

nekliudau

ryto sapnui
pabusti

II.

                   Pagaliau

vieną kart
užkalbėta diena

tušinukas
nuriedėjęs nuo lapo

vagiu raidę

su įtūžusia
virsmo gaiva

nekliudau

savo nakčiai
meluoti

 

Beje, jei kartais norėtum žinoti

Šitas kelias
nebėga atgal

jis gyvena
prietemoj
didelio miško

ana va
ar matai

virš jo šakų
nerangus debesis
lyg mūs dienos
kaip nukirptos
avino vilnos
ritas pavėjui

kaip manai
kur link nusiris

nešukuotos
su prakaito priemaišom
tarsi senstantis dievas
savo nykstančiam
poilsio rojuj

kaip manai

iš akių matau
ne ži nai

ir gerai

negi būtina
viską žinoti

II.

Gal verčiau
man parodyk rankas

skausmo gelmę
mėlynės akis
dar nepabaigtus darbus
gali pasilikti

taip žinau

mūs
neglostys ruduo
ir iš žiemos
emigravusi vasara
tik dalis
iš tavęs
pavogtos žalumos
kuri priverčia
skrendantį paukštį
sukrusti

kai mes
brangūs
suraukę kaktas
klaikiai
bijom iššauti

kad gimęs garsas
nepažadintų
snaudžiančios
sielos