Edvinas Valikonis

Simonos Ambrazevičienės nuotrauka

pažadai

jie pasižada vienas kitam po
kokį nors keistą dalyką,

tarkim,

ji sako laistysianti liepą, kuri auga
jos vaikystės kieme,
nors ir nebegyvena tame rajone,
jis sako, kad ją aplankys
rudenėjant ir užrašys, kiek lapui
užtrunka pagelsti.
neturėtų trukti ilgiau nei kelias dienas,
ilgiausiai savaitę, sako.

ji pasižada, kad užsirašys į baseiną,
kad išmoks joti delfinu, delfinai protingi,
sako jis, galbūt geriau tegu jie užsirašo
į vaikščiojimo žeme mokymus?
ji neatsako.

jis nori išlankstyti didžiausią pasaulyje
lėktuvą iš mažiausio pasaulyje
popieriaus lakšto,
tai taip japoniška, teigia ji, ar galėsime
juo perskristi vandenyną?

jis nori išmokti kokią mirusią kalbą, sako,
išmoks, o kodėl gi ne.
turbūt įdomu būtų, sutinka ji,
turbūt įdomu būtų, kad su tavimi
kažkas susipažintų jau po to,
kai esi miręs.

jis sako, kad vandenynai baigia užvirti,
labai liūdna, sako ji, ar mes galėtume dviese
ten nugabenti pakankamai ledo?
jie pasižada
vienas kitam pabandyti.
jos akys virsta veidrodžiu,
jis netiki tuo, ką sako, jis mato
ateitį,
ateitis mato jį, ateitis galvą sukinėja
į šalis,
į šalis, kur jai nelemta nukeliauti.
jis bodisi akių kontakto.

pažadu visada sakyti tik tiesą, sako jis,
tikrai. ir meluoja.
pažadu visada sakyti tik tiesą, sako ji,
tik ją. ir nutyla.

 

kalnas

brėkšta ir beldžiasi jau,
tik nevalingai ar bevališkai
neskubu atsišaukt.

dar ne, neįdienota,
dar bus nakties, na,
kąsnis bent jau,

būna, kad
kąsnio ir tetrūksta.

einame link piliakalnio,
tariamės eisią namo,
jei vartai nebus
atrakinti,

pirštus kryžiuoju, kad tik būtų,
rankų, kojų, savo ir svetimus,

tiek kryžių,
mes – vaikščiojanti bažnyčia,
karavanas betono dykumoj,
rieduliai, atskilę nuo viršūnės,
sizifiškame nuolydyje.

nieko, užsikarsim,
nepaisant spynos statuso,
aplinkos ir aplinkybių.

vartai yra tam,
kad juos perliptume.

tik neaišku,
čia mes lipam į kalną

ar kalnas mumis
leidžiasi žemyn.

 

spalis

kuo senesnis pastatas,
tuo didesnis šansas, kad
jame buvo vienuolynas

kad jame tikėta į,
kad jame tikėtasi
ir turbūt nesulaukta

ir gal gatavas aš,
gal tikiu ir tikiuosi,
klejoju ir klystu, dažnai

bet erškėtrožės, jos
ne tik bado, o ir žydi,
net jei šiandien spalis

 

gyvuliukai

kodėl taip sugyvulėta?
avių bliovimas girdisi
abipus prekybcentrio durų,
kanopos į parketą kaukši,
kaukši lyg šauktų –
čia yra elnių takas,
čia yra miškas, tik samanos
betone vysta arba vysti
nespėja nutrypiamos.
čia lyja paukščių karkasais,
nuo šakų jie puola žemyn stipdami,
čia gandralizdžiai žyra šapais
nuo elektros stulpų,
į juos elektra netiekiama.
čia tylu, ir kai tylu, girdi – braška,
braška šakos ir sąnariai, braška
senatvė, braška, audra ateina.
čia kunkuliuoja kraujas, nes įkaitęs,
sakais, nes rievėse,
čia kraujo daug ir ne visas jo
lašėjimas pamatomas, ne visą jį
praskiedžia balų vanduo.
čia kaukiama, kai mėnulis,
kaukiama į saulę, į žvaigždes,
dangus kaukia atgal – ša, tylos.
ir netylam, čia ir kai tylu, ošia.
seilės tarpuilčiuos čiurlena,
prakaitas žliunga kailiu.
čia taip sugyvulėta, kodėl?
aplinkui pusnys pamečiui netirpsta,
vien sniegas, ir aš nebepamenu,
ar kada čia bemačiau sniegenų.

 

oras

tai plaučiai atsisako kvėpuoti
tai oras nesutinka būti ryjamas
tai gerklė kiūra ir virsta barjeru
vien žo, atskirtis
du žo, nėra kalbos –

yra pyktis, yra nesutarimas
yra pagieža, yra įtarimai
yra pamoina, nesikeikiant
yra pyzdec, keikiantis

niekados nemaniau
susipyksiantis su stichija
bet čia ji kaprizinga
ir latakų reikalauja
ir raudono stemplės kilimo
ir alveolių minkštasuolio
ir tikisi, kad jai dėkosiu
dėkosiu už tai, kad abu
įvykdėme savo sandorio
dalį

poniute,
jūsų skrybėlaitė nušiurusi
jūsų šydas turi ką dengti
jūsų amžius nebe tas
purvina esate, pilna išmetamųjų
purvina esate, viena išmetamųjų

išmetu jumis –
geriau uždusiu

 

bortas

eilinis plūkis į atvirą vandenyną
baigiasi ledkalniu
nors ko tikėtis

sraigtasparnis – prastas luotas
sukasi sukasi ir tu tik
sukiesi sukiesi ir esi supamas
ir jau ne tik jūros liga
o ir dangaus liga o ir žemės
po ligą kiekvienam elementui

eilinis plūkis į atvirą vandenyną
baigiasi dugnu
nors ko tikėtis

kai tavo junga – inkaras
kai tavo jūra aukštyn kojomis
kai iš dangaus taip ligotai laša
plauna šerpes nuo veido
kai tavo juokas aidi
kalendorių koridoriuose
kai tavo juokas aidi
bet tyliau ir tyliau
tik tyliau ir tyliau
vis tyliau ir tyliau

kol nenutyla

ir viskas ką girdi
tai – vanduo

 

veidrodis

žodynas nusikirpo liežuvį
ir permetė per tvorą
į upelį / o toliau tai
kaip srovė duos / tik
tas čiurlenimas užgožė
tiek karvių mykį laukuos
tiek tinko trupėjimą
toks garsus buvo kad
net šviesa pristabdė prieš
langą / suprask / tai
bangomūša / tai mušasi bangos
ir aukų mažai atrodo
jie nesiruošė per daug
kalbėti / laužais nebent
susidūmoti ar ratilų palikti
smėlyje ar ir po akimis
pažiūri ir aišku kas kaip
pažiūri ir aišku nebespoksai
nėra ko / atrodo tyla
yra tik tiek tyla kiek
nesidalina erdvės su niekuo
kitu / tai gal ir ta upė
puslapių kampučius lankstanti
visa griaunanti visagriausmė
tėra tyla / savo kontūrus
lūpdažiu žyminti veidrodyje
skaičiai

skaičiai sako – gydomės,
bet man atrodo, kad mes
masiškai einam iš proto,

einam iš namų ir į gatves,
ir į bromus, ir lipam į antrus
ir į trečius aukštus balkonų
apačiose besiveisiančiais
vijokliais, ir lipam į juos, o jais
ant stogų, lukštenam batais
jų atbrailų skardą, o man atrodo,
kad mes spraudžiamės pro
plytelių tarpus po plytelėmis,
link velėnos, kad sunkiamės pro
akutes kanalizacijos dangčių,
žemyn, į srutų upes, srūdami
jomis, plaukdami lauk, plaukdami
niekur, o man atrodo, kad mes
kariamės, tiek į kalnus, tolyn nuo
žmonių, tiek ant šakų, kur vystam
kaip lapai, o man atrodo, kad
teisės aktai yra lapų švaistymas,
taip kaip vysdami mes esam
lapų perteklius,

ir dar, labai jau dulka šitas
kelkraštis man į akis,
labai jau graužia, bet aš
nežinau, į kurią pusę tranzuoti.

Draugai