Ernestas Noreika

 Nuotrauka iš asmeninio archyvo

1.

visą žiemą nepaleidžia nuojauta,
kad kažkuriame veidrodyje
yra užšalusi undinė – –
atsikartojanti blyksniais,
folijos gėlėm,
sudužusiais termometrais – –
– – jos varvantis liūdesys
labai panašus
į mėnulio apspjaudytą sieną,
sapnų degantį krioklį

2.

naktimis girdis, kaip ji bando ištrūkt
iš spindinčių ašmenų,
kaip atsargiai mėgina iš žvynų išsinerti,
narintis sau kaklą ir per įrėžtą amalgamą
išplaukt, gal iškristi
– – tiesiai drimbant iš veidrodžio žemėn,
tada dar ilgokai kankintis,
kol tamsa atplombuoja regėjimą,
kol nugramdo sustingusį vašką

3.

o tada atrandi jau išsekusį kūną – –
reikia skubiai nunešti į vonią,
sukalbėti po vandeniu maldą,
nes juk toks jos pasaulis

4.

nes pasaulis tik toks,
kuriame atsispindime patys,
tarsi būtų prišalęs prie bėgių liežuvis
ir matytum atvažiuojantį traukinį

įdėmiai žiūrėk į save
bėgių veidrody

dabar jau kitoks
lyg pats būtum undinė
ir išvirstum iš rėmų
iš kiauto stiklinio
iš sienoj įsiūto upelio

5.

tam pačiam kambary
išprotėjusi moteris
auginosi gaisrą kaip sūnų,
jam neleisdavo šliaužiot prie veidrodžių
– –
iš anapus man sakė
galėję prisiekt,
kad regėjo prabėgant
lapiuką

Aistės Jūrės fotografija iš parodos „Paslaptys ir melagystės“6.

dabar tiktai anglys, apdegę portretai,
aptirpę sidabro šaukšteliai,
porceliano servizai,
dusinami sulaukėjusių liūčių

7.

vėliau paaiškėjo,
kad vaikas tiesiog
po pagalve padėjo dantuką

8.

jis tik kartais aplanko
ir dažniausiai toj gatvėj,
kur vasara tęsiasi amžiais,
ten kur skauda,
kai seselės nulaupo nuo veidrodžių žvynus,
kai užspaudžia akis drėkstant sapnui,
kai akiduobėj plakas drugys užauginantis
šviesą, bet tik vienkartinę – –
– – vis vaidenas, kad ankšta lyg būtų ant kryžiaus
išsinuomojus kambarį parai

9.

ramią naktį net eina išgirsti,
kaip pūliuojančios, pūvančios rankos
ir kojos ima ošti aguonom – –
– – lyg braidytum po degančią upę

10.

čia naktis neaprėpiamo dydžio – –
skambant kastuvams galim suprast,
kas sudegusią šviesą surankioja;
šluotos nagais įsikimba į grindinį...
– –
supila viską į kibirus,
po to viską išberia
laužų kapinyne,
išlygina kojomis žemę

11.

atspindėti save anksčiau laiko
tai būt po žeme
kai dar stovi ant žemės

12.

girdisi kaip lūžinėja atspindžiai,
kaip plyšta veidrodžių membranos,
kaip kreidos lūžta, piešiančios naujus
namus ir liūdesį,
kaip atkartojamos erdvėj įvairios formos – –
sudegusių stalų, kėdžių ir laiko,
kas amžiams dingo – vadinas – niekada nebuvo,
tik veidrodžių pitoniškos gerklės,
nuryjančios stebinčią auką – –
– – vazonuose pražydusios žarijos,
primenančios užsimezgusį vaisių,
karštį įvyniotą į saulės rezginį – –

dar maldaknygė, kalbanti vėjus,
tarp kurios lapų
laiko ji
išsidžiovinusi dievą
ir vaiko dantuką

Dariaus Jurevičiaus fotografija iš parodos „Paslaptys ir melagystės“