Ernestas Noreika. smalkės

manipuliacija.lt nuotrauka

 

nuodiji savaites, mėnesius
nejaukios tamsos piliulėm,

ištuštėjusiais sąmonės
greitkeliais, žiurknuodžiais,

beri juos į laikrodžius,
traiškai, trupini, tirpini vandeny
ir šluotelėm šlakstai kalendorius,

lakųjį smėlį po kojom ir žvyrą,
jis lieka nutirpus būsenų sniegui – –

*

šlakstai tarsi šventintum paslaptis,

lyg iš visų tų dalykų bandytum išvyti
piktąją dvasią, tikėdamas, jog išgysi
nuo ligos, kurios nežinai,

kad pritils mechanizmų triukšmas,
kad galėsi girdėti save,
kad nustos plazdėti nerimas,

kauliniai krumpliai lietaus nebarbens
sielos palangėn – – stikliniais akių obuoliais

*

sakydamas žodį siela, turiu omeny tą kažką,
ką noris nuslėpti, užkast po mažu stikliuku
tavo delne – – pilnam juodžemio – –

kai atkasi, išvysi – – eilėraščių gaisrą

 

*

tai ir nuodiji save pilnatim,
keisčiausiais užtemimais,
kliedinčia kambario sąmone,
realybės peizažais už lango:

čia nuovargio statulos išrikiuojamos
aplink konteinerius,
kuriuose skamba išmestas karo triukšmas,

nes jų žalia plastmasė
primena plastikinius kareivėlius,
kurie jau negali laimėti šio karo,

juos išlydė, kad taptų talpa, šiukšlių burnom,
kurių varvanti plastmasė užtraukė
sielos įtrūkius ir užtraukė prakeiksmą – –

kartais būti tuo kuo nesi,
kartais jaustis nevykusiai valdomam,
jaustis pripildytam šiukšlių

lyg būtum vazonas auginantis
realybės atspindžius, klykiančių rankų judesius,
kurie skirti susirinkti tai, kas išmesta

 

*

saugaisi visko,

gyveni apsistatęs spąstais,
jei mėgintų prasmukt koks eilėraštis
išsėdėtas lyg sofa – –
su ryškiais vaizdinių įspaudais,
su tom pačiom leisgyvėm schemom,
su neaiškiom gyvybės dėmėm,

slankioji tylus ir tuščias,
su tirpstančių žodžių kapeliais,
žvilgsnių bedugnėm ir žvilgsnių paviršiais,

vaikštai pirštų galais,
įjungęs čirškiančius nerimo radijus,
ant pėdų prisiuvęs po plakantį širšių lizdą

 

*

ištuštėjęs lyg būtum į užkulisius grįžtanti
troleibuso lėlė ant elektros virvelių,

čirškiantis, ridenantis kibirkšties kauliuką,
gabenantis defibriliuojamą tylą,

laukdamas, kol prisipildys vidus,
to keisto kibirkščiavimo,
laužys įsisenėjusius būsenų kontūrus,
skaldys medėjančią sąmonę,

ant kurios aštriom žvaigždėm
prismeigtos ateitys

 

*

taip prisipildys vidus, kad originalumas netilps
ir viskas veršis pro pirštų vamzdelius – –
liepsnojančių žodžių stiebai,
žydinčios metaforų pelkės,
tikros, bet nesuprantamos istorijos

*

tikiesi, kad klaviatūra ims liepsnoti,
atvira liepsna degs pirštai,
tirps ir lydysis žodžių kaulai,

kibirkščiuos spalvotos laidelių sielos,
trumpins, sproginės saugikliai
lyg mėtomos rankinės granatos,

rozečių vazos čirškės
elektrinių levandų puokštėmis

 

*

kambarys prisipildys kenksmingų debesų,
pajuos lubos, stalo paviršius pradegs,
praverdamas smilkstančią juodą skylę,

pro kurią pamatysi dugną

 

*

ore skraidys juodos plastmasės siūlai
lyg netikrų mūzų blakstienos,

kvėpuosi stipriai ir greitai,
kvėpuosi giliai

siurbdamas orą iš jaudulio

 

*

lauki, kol galėsi užuosti,
kaip kvepia geras eilėraštis

 

*

o jei ir užuosi, kaip kvepia
geras eilėraštis,

 

dar gerai pagalvok,

 

ar nebūsi

 

tiesiog apsinuodijęs

 

smalkėmis

Draugai