Dvidešimt penkeri. Alma ma­ter –­ Vilniaus universitetas, Orientalistikos centras. Galva stipriausiai apsisuka rudenį ir pavasarį, bet geriausiai verda rytais. Tiesa, dažniau nei žodžius ji dėlioja kvapus. Yoro­shiku onegai shimasu.

 

Peizažas pro mano langą I

Į tuštumą driekiasi
telefono laidai. Jei
jais eisi, pateksi į
protėvių šalį. Galbūt.

Pilką žolę palieka
elektros stulpai. Koks
ritmiškas štrichas, jų
kojos. Matyt, nenorėtum

pušy įsilipęs, praleisti nakties
virš padangų laužo - nekviestas.
Penkios varnos, du šunys,
višta ir arklys –
Rytas. Ritmas. Šis miestas

 

Kovas

Kaip tuščia, o varge, kaip tuščia:
Tik smilgos ir kovo dangus,
Sudilusia mėnesio pasaga
Pakaustytas, spokso į mus.

Sukniumbam į juodžemį. Vėjas.
Dar nekvepia gruntas. Žvarbu.
Nustėrusi, veidrodį dangui
Tarp karklų paslėptą randu:

Kas jojo? Kas žemėn žiūrėjo,
Čia bėrį sulaikęs staiga?
Svaigina atodrėkio tvaikas:
Purve įspausta pasaga.

 

IŠ CIKLO „DŽIAZAS"

 

saksofonas

šliaužia gatve žibintai, šliaužia
varnos gatve miegoti, oranžiniai
šešėliai jaukiai priglobia
netikėtumą, pro balkono tvorelę
cigarečių dūmai
ir rūksta mintys į dangų, pašėlusiai
mąsto keli susėdę, stebi
senamiestis, tuščia, vakaras,
o gal Fabijoniškės
žodžiu, balkonas, žibintas, varnos
begarsės, būriais, nešalta,
bet vėsoka, nors vėjas nurimo
vis dėlto prisišlieja prie šilto betono
sienos, aptrupėję
prisiminimai, tiesa, neaiškūs ir
ne tokie jau svarbūs, – šiaip, kad
būtų ką panardinti į cigarečių dūmus,
o už kampo, glotnios
pabirę natos

 

stygos

Tamsoj
nusisega kojines
byra garsai, pelenai, perlai
Kažkur – ant kokio tolimo stogo –
vienatvė, galbūt
savanoriška, bet ne čia, rodyklės
eina chaotiškai, visom kryptim –
laikas maištauja
Pirštais perbėga
plaukus, lyg stygom, ieško ausies,
sušnabžda, juokas
koks mažas mūsų gyvenimas,
didelės naktys
karščiuojančioj tamsoj
nerimsta gitaros

 

four beat

Nuo lietaus įšilusių plytų
gilumoje, viens du trys keturi –
sinkopė, garuoja asfaltas kaip
žolė rudens rytą, rasos
pakibę vitrinose, kur
nuogi manekenai pamiršo
sezoną, bet nieko, jiems šilta
raudonos skrybėlės ir
skubiai nukaukši kulniukai autobuso
stotelėje, – sinkopė – balos
pilnos ramybės, tuo pačiu
malonus nerimas joms antrina –
viens du trys keturi –
laiptuose, o elektra laiduose kaip
gyva teka, ir nuo lietaus įšilusių
plytų gelmėje plaka
ritmas

 

lengvumas

Lyja
lyriniais potėpiais, kaip
akvarelė – kažkur
girdžiu Elingtoną, – taip, tą patį,
mažas
tas mūsų gyvenimas, plonos
sienos, nebaigta gerti kava –
pastačiau ant palangės, prilijo
atsigersiu dangaus
verkiančio
taip giedra pasidarė
lubose, taip šviesu kambary –
gal tai ir Elingtonas, o gal
Čiurlionio preliudai, lyriškai
šiandien nieko
neveiksiu, morengais
apklijuosiu kasdienybę, kad
būtų lengvesnė, gal dar
pabūsiu oro pilių architektas
laisvalaikiu