Gvidas LATAKAS

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Pečius

Visgi ne liurbis Inčirauskių jauniklis
kad pečių sutvėrė
paveikslams pleškinti
dailų tokį – iš geležies skardų
ir vario kniedžių

pražiojusį pakurą –
gurkt pirmą prarijo

– prastiesiems paveikslams? – lenda
Gintalas su klausimais
– kaip tik patiems geriausiems –
kam jų tiek? prikepė
kepa

paveikslai
kur beeičiau stebi mane
nieko nesako
(tai ne numylėtas kinas)

kvadratai verčia slinktis
pavargusias akis
gainioja skersai
išilgai

 

Iš Valdemaro mišiolo

Vis labiau
ir labiau prasiskolinu

kas sugrąžins akis
žiūrėjusias pražiūrėjusias
save lyg saulėlydį

eilėraščiai duona
mano vanduo mano ruduo
kai užeina toks rašymo
debesis
metu visus darbus
straipsnius recenzijas
tegalvoja – užgėriau

sviedžiu ietį ir skydą
žiūriu tik tolyn
nelabasis su laikrodžiu
šalimais joja

seka mane
ožys – ne ožys
balbatuoja kažką apie
kryžkeles

gyvendamas vis labiau
prasiskolinu dangui

 

Kurioj pusėj

Buveinės
jei toks užvadinimas knygos
Budėjimai – trečias skyrius
tirta mano lempelė
vėjų pablaškoma
Justis Mikutis – ta pati žvakė
stovi toks nusigandęs
ant Kantaučių šventoriaus
dviejų fanerinių
kristamušių sergstimas
iš Paukštakių priklydusių
anie savo paukštiškom akim
stebi
šoblėm nuogom
keravoja –
oi ir nežino
kas jiedviem bus
tai bus
po Prisikėlimo
kris jie kaipo valetai
iš čigonės dažytų nagų
prasirūkiusios chrizantemos
krisit ir jūs jeigu
nesitaisysit jei būsit
balvonai kristamušiai
ankstų Velykų rytą
kuo apsivilkt
kurioj pusėj grabo stovėt
nesusipratę

 

Du šaukštai

Tai aš – šaukštas
tu – antras šaukštelis
du – visada du
prie bulvių garuojančių
ir prie vertimų Sesario
Valjecho savo zemliankoj
kaip lūpos nebūna viena
be antros kaip ausys viena
kitą girdi
kodėl išėjai palikai
mane miegantį
po liepa
Zigmo Gėlės skverely
ant rytojaus Černobylis
tikra velniava
su nelabųjų kariaunom

tu lopai aš rašau
tu verdi putrą – o aš rašau
kaip užkeiktas
krosnelę kuriu – klausaus
kaip malkos po dvi glaudžias
paskiausiai atsiverčiu
popierius – kur mes dviese

septyni šienpjoviai danguj
aleliuja lelijaičių

 

Iš mokyto jaunuolio Pipino pašnekesių su Albinu scholastiku

– Raidė
kas ta raidė?
– žodžio avis su kalnų skambalu
papėdėje palikta ganytis
– kas yra žodis?
– išversta siela – jei leisit
šitaip kalbėti
– kas gimdo žodį?
– šnekėjimas mudviejų
– kas toji šneka?
– tuščias bizūno pliaukšėjimas oru
– kas tasai oras?
– gyvasties saugotojas
pameistrys pučiantis dumples
– o kas gyvastis?
– laimingiems – puota pokylių menėj
nelaimėliams – vargas
mirties varganas lauksmas
– Mirtis?
– greta einąs pakeleivis
šalia žmogaus
– kas tas – žmogus?
– svetys savo paties namuose
sargas užmigęs sargyboje
– o kas yra miegas?
– kitas mirties pavidalas
kūnui duotas priprasti
– kas tas kūnas?
– sielos apsiaustas
butelis vyndario rankose
kartais – paukštis
plynumą šito pasaulio tiriantis
į aukštį pakilęs
grobį kad pamatytų akys skvarbiosios
– kas yra akys?
– neregio vedliai – šviesos indai
– kas yra šnervės žmogaus?
– du kurtai medžioklėje
uodžiantys prieš vėją
– kas tai kakta su raukšle?
– siela įgavus pavidalą
– ką laikai rankose?
– tuščią tavo paties laišką, mokytojau,
dviejose vietose perlenktą

Elena Griščenko. Autoportretas

Draugai