getas

trys su pusė kvartalo
brolis broliui po lygiai
nukerta ranką
ir ją kala ant durų viršaus pažymėt
išėjimą
pabėgimo kryptis
nuo kasdienio nuovargio reidų
artritiko ryto atkosėtų
sukręšėjusio vaizdo koliažų
negali net pakelti akių
kai pirmasis autobusas išaušus
būna pilnas atchodo
ir pūvančių organų kvapo
kol pralošusių nakties overdozei
pozicijas
per kelias valandas pakeičia
užgesinti veidai
dėvintys statišką
trijų su pusės kvartalo
suvaržytą ekspresiją
kur autistai vaikai ant palangių
lipdo pudelius
iš tirpstančio psichikos vaško
kiekvieną meta žemyn
vis giliau į tamsiausius sąmonės
kambarius
kur gyvų jau mažai
tik 360 laipsnių kampu
išsiplečia vyzdžiai
čia tie patys trys su pusė kvartalo
vienatvės
nebesurišančios žodžių į sakinius
nebegalinčios nešti nudirbto kūno
iš miego į miegą
išvaidinusią visas socialines roles
gero sūnaus ir studento
meilužio
narkotikų dilerio
draugo

aš tenoriu numirti
trijuos
su puse kvartalo kur brolis broliui
po lygiai
į dulkėtas taures
pila
žiurknuodžius

 

mirusių šviesų ferma

mano plaučiai pilni
sutrūnijusio staugsmo
aš nustojau būti skolingas tau mieste
vogdamas
iš parduotuvės konteinerio
kavos tirščiais apkibusią duoną
okupuodamas apleistus namus
visada pasirinkdamas
tamsiausiuosius kambarius
bet auštant ir vėl
tu manęs
nekenti

blaškiausi
pametęs kūną
kruopščiai surinktas nuomones
visus savo bruožus išmėsinėtą būvį
plieno ir stiklo namuos
kuriuose gal dešimt tūkstančių kartų
svajoju
kaip tave valdo moterys
kaip palaidojam atominį ginklą
išlydome kiekvieną užsilikusį
šovinį
kaip pirmosios laikraščių antraštės
triumfuodamos skelbia
kodėl mums vienas kitą
verta mylėti

vakarais
tampi radioaktyviu lietumi
ir mano nuovargis
mieste
tėra rūgšti per nugarą tekanti masė
tu esi neviltis ir košmaras
ilgėjančios supermarketo valandos
blizgantys vakaro žinių vėmalai
savo širdį išryjantis pokalbių šou
tiesioginame eteryje
pareigingai kilpoj užtroškęs
karjeristas savižudis

kartais pakeiti veidą
arba vardą kuriuo
beprotystei išplėšus suvokimo
užuolaidas
tave pavadina lavonai
kaip man pasakojo devym devintais
Kosovo rūsyje krentant bomboms
šaukė LSD pririję studentai
iš devyniolikos grįžo tik trys
palikę
amžinam haliucinuojančiam mūšyje
traukulių apimtus
draugų kūniškus kevalus
tu esi užsilikęs
virpančios pasąmonės tikas
balsai naktimis bombarduojantys
smegenis
tu esi
kiekvienos tragiškos istorijos
randas

ir tik dabar supratau
kodėl mus išmokinai konkuruoti
melstis didžiulėms neoninėms
švieslentėms
už kurių vienodai užrašyta
MIEGOKI
supratau kodėl mus uždarei savyje
tarp garso nepraleidžiančių sienų
arba atvirkščiai
tarp kartoninių užsklandų pro kurias
vis girdėdavau
kaip girti vyrai muša pavargusias
žmonas
kaip kiekvieną akimirką
aplinkui miršta viltis

tu esi alkanas
iškrypėlis urbanistinis dievas
uždaręs krūvą bukų
išbadėjusių ir paklaidintų galvijų
savo viduriuose
kad su pasimėgavimu galėtum
stebėti
kaip mes vienas kitą
išžudome