Dvi vasaros

Pasiutusiai pesimistiškas

Ko ieškinėja po rūką seniai,
O dar ir jų moterėlės –
Smagūs gyvenę, smagūs pasenę –
Dabartės, sakyk, jau vėlės?

Šaukštai popiet – iš tikrųjų
Šį bei tą jau reikėjo gal rasti,
Gudriai užkapstytą seniausiai senųjų
Ar epikūrų, ar ekleziastų.

- - - - - - - - - - - - - - - - - -

Ką, pons, čia bešneki, gal tu juokauji?
Kaip tau ne gėda?
Matai – saulelė, balkšva, bekraujė,
Saulelė jau sėda.

 

Muzikinis

Eisiu dabar į rugius linksmint žvirblių ir zuikių,
Ariją kad užplėšiu – na tą apie auksą,
Kurs valdo pasaulį (kurio po teisybei
Ir mes prisikrovę gausiai).

O ką? Pažinau vargamistrą,
Kurs Bacho Tokatą ir fugą pabandė išspausti
Iš paprastos fisharmonijos, net sužaibavo
Susižavėjęs dangus, giedrią dieną
Padūko griausti – – –

Ė, mokėčiau aš su perkusiniais, kaip tas gandras,
Tas raudonsnapis (raudnosis!),
Neturėtumėt man jūs ramybės ir po rugpjūčio
Dvidešimt ketvirtosios – – –

O balsą turiu tai tikrai aš neblogą,
Ypač kai niekas negirdi,
Kaip kur nors – va rugiuos pasislėpęs,
Įgriuvęs į uogas
Ar įlindęs į tuščią pirtį.

 

* * *

Kad pakvipo smala – netoliese kur nors gal statybos,
Jau mat rudeniop. O pavasarį šitaip smaluodavom valtis,
Bus pavasaris vėl (ir ne gal, o tikrai!) ir išplauksim
Pasiirstyt po mėlynus spindinčius vandenis.

Gilūs ten duburiai, akmenėliai, svyruojančios žolės,
Nuostabi karalystė, lydžiai šaltakraujai.
Upė plaukia pasauliu ramiai, ir po laiko
Pamatai, kad jau plukdo ji mus iš pasaulio.

Gal ir gera čia viršų turėt ant Tamošiaus,
Bet kartais
Po baltais debesiais už pelyno kartumą
Laimėjimo kartis kartesnis daug kartų.

Pelyno bent gydo.

Bet dabar čia rugpjūtis, keleiviai keliauja,
Kas moka skaityti, paskaito ir grožis
Lotyniškais posakiais. Ir pasakėlėm – ai ai, kokia laimė
Būt buvus, jei būtum
Buvęs tik šiaučius,
Kriaučius
Ar puodžius.

Rugpjūtis

Gailios rasos ir visko taip gaila,
Triukšmas gojely – kas ten per karas?
Eik tu sau – karas? Ten tyčia it kvailas
Strazdas su strazde baras.

Kaitrai bekylant, tuoj ir suzirzia
Prisiminimų klastingi spiečiai –
Kraugerės sparvos, laimė – dar viržiai
Guodžia kaip moka kantrūs kaimiečiai.

Keistas šis metas, nervų šis laikas,
Orai švelniausi, ražienos dygios – – –
Kai kam teosofijų baisiai čia reikia,
O plėšos kai kas prie sodybų.

Taip, be bulvės blogai, kokios gražios bebūtų
Naktį žvaigždės, o dieną gėlės –
Tos pačios astros. Ak tu rugpjūti,
Nebe vasaros jau mėnesėli.

 

* * *

Išskris gandrai po Baltramiejaus
Ir senis su lazda supykdys ramų šunį,
Kad būtų įdomiau. Bandysim guostis
Labai pagražintais prisiminimais.

Na taip – visai (absoliučiai) laimingas
Tegali būti asilas (absoliutus); oi oi, iš lėto
Giedrėja mūsų nuotaikos ir mintys,
Kol pragiedrėja.

Išskris gandrai, paskui nutils žiogeliai,
Ir lapkritis ateis, ir artimųjų vėlės
Sukiosis vėl namie, galėsi
Kompiuterio gudrybėm gąsdinti
A. a. senelį.

 

* * *

Ką pridraskys mums tas vėjas?
Debesį kokį ar svečią?
Vasara jau praėjo,
Už vasarėlę tai ačiū.

Ir už tai, kad nebuvo ramybės,
Nes jos ir nereikia,
Bent jau nebūtina; po teisybei
Būtina tik išeiti.

O vėjas labai didžiuojas,
Kad per drimelį jo nelaikom – – –

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Vėjas vėjas – ne pilkas artojas,
Ak, raganiūčios tas vaikas.

 

* * *

Atėjo gervė prie rugpjūčio slenksčio,
Gal pajuokaus, gal pasakys teisybės
Žodelį kitą. Bus gerai, gervele,
Suprantam viską mes ir viską žinom.

Kokia graži diena, bet linksmintis nėr noro.
Ir nusišauti noro nėr. Nėr pištalieto?
Ne, ne todėl – kažkas čia baisiai greitai,
Lengvatikius pašiepęs, per daržus nubėga.

Atėjo gervė prie rugpjūčio slenksčio,
Ak, tu padangių verksne, tu padangių giesme,
Savotiški juokai gyvenimas gyvenimiausias,
Savotiški kaip vakar, taip ir šiandien.

Žiūrėk – vienoj sodyboj dvi tauškalės,
Vidudienio kaitra ir šlubas diedas,
Jam ne visi namie, bet žino jis,
Kur pasislėpęs,
(Kur paslėptas nuo jo)
Toks nerimtos vilties
Lašelis.

Sekmadienis

Nusiprausk pinavijos kvapu,
Akį užmeski į debesynus –
Sekmoji diena – – –

Ir dar paklausyki – ten varpas,
Ten ir mūsų gegutė
Už upės,

Girdi?

Nieks nepražuvo,
Viskas viskas kaip buvo,

Net kelias užartas
Tebedulka
Širdy.

2010 rugpjūtis – 2011 liepa