Indrė Valantinaitė

Dariaus Jančiausko nuotrauka

 

Būtų nuodėmė nešlovinti gyvenimo

Prie praeivių rankinių ir rankovių pritvirtinti atšvaitai
žiba nuo jų noro gyventi.

Ligoninės palatos ir koridoriai išfarširuoti norinčiaisiais
pasveikti.

Prieš lėktuvui pakylant informuojama
apie būdus išlikti gyviems nelaimės atveju,

nes burna duota skoniams ragauti ir bučiniams,
akys – grožiui patirti, ausys – išgirsti,
kaip visomis poromis įsiurbi pasaulį į save.

Būtų nuodėmė nešlovinti gyvenimo.

Žvilgantys plaukai ir kūno plaukeliai,
kasdien atkakliai besistiebiantys pasaulin,
švytinti oda, stiprūs dantys, kaulai ir nagai,

padovanoti, kad prieš mano valią laikytųsi
taip stipriai įsitvėrę to, kas vadinama gyvenimu.

Juolab šiuo metu šeimoje niekas neserga,
mūsų šalyje nevyksta karas.

Gaiviam orui glamonėjant mano šnerves,
kartoju sau kas rytą:

juk būtų nuodėmė nešlovinti gyvenimo.

 

Ceremonija

tūkstančiai skruzdėlyčių atsagstė tavo odą
veido nėrinius ir rankogalius
visas dešimtis sagų eilių
atsargiai nurengę prisegė kielei nuometu

šioji pakilusi įvilko mišką į žiemą (užkimo lapuočių choras)
kad jie nebegalėtų rast tavęs
prisimintų tik gyvybe pasidabinusią ankstesniąją
iki užmarštis įšlubčios į tave pažinojusius

visi žvėreliai, vabzdžiai, paukščiai ir medžių viršūnės
net tavo rankinė ir iš jos pabirę daikčiukai
sapnavo po šilkine antklodėle
kol žemė skanavo išlukštentą tave dar trejetą mėnesių

 

Gulbė pakyla

Kartu su saule pakyla gulbė.
Palei ežerą:
sparnu sudaužo miegantį veidrodį.

Tarsi ritmingai plotų nusipelniusiam režisieriui,
dar prieš prasidedant dienos spektakliui,
net neabejodama jo talentu didžiu.

Juk kad ir ką sugalvotų, sukūręs tokį tobulą dangų,
ežerą, mišką, dosniai trupiniais maitinantį žmogų,
jis vis tiek išliks genialus.

Dangų, iš kurio krinta kruša, lėktuvai ir bombos,
Ežerą, kuriame skęsta mauduoliai,
Mišką, kuriame pasiklystama, pilną laukinių žvėrių,

Žmogų, kuris paima į rankas šautuvą ir nusitaiko,
           kuris taikliai įsega rubiną gulbės kaklan,

                   kuris išnyra iš meldų.
                            Šypsosi.

 

Jeruzalė. 2014-ųjų Velykos

Palietėme visas, šventomis vadinamas, vietas,
kurias, kaip manoma, buvo palietę
šventųjų rankos, pėdos, kitos kūno dalys.

Visose miesto šventovėse uždegėme žvakeles.

Stebuklas neįvyko.

Po poros valandų suvalgėme po porciją ledų,
suglamžę išmetėme žvilgančius popierėlius.

Galiausiai saugiai grįžom į namus,
nenupūstus vėtrų ir nenuplautus potvynių.

Stebuklas neįvyko.

Mes vis laukėme.

Tos akimirkos.

Nė nebandydami priskirti
magiškų galių kasrytiniam bučiniui,
maldai, puodeliui kavos,

kurio gi,
kažkurį rytą galbūt galėjo tiesiog nebūti.

 

Orfėjas

Jis vis nuima nakčiai fotografijos stiklą,
kad sutemus ji be kliūčių peržengtų rėmą
lyg laiko bėgius

kiek sutrikusi dėl nublukusių, nebemadingų drabužių

nebejaučia nieko daugiau, apart to nepatogumo:
tyli, nesivaišina, neglamonėja.

Jis ir pats stebisi savimi,
kad nepaliauja dengti stalo dviem.

Nors žino, kad ilgėtis geba tik gyvieji.

 

Skruzdėlės

Kiekvieną pavasarį jos pasirodydavo.

Tokios gajos, vis randančios, kuo misti, kur slėptis, veistis.
Taip įkyriai nekaltos, net nenutuokiančios,
kad yra svečiuose.

Atsimenu jas, mažomis savo kojytėmis
bėgančias nuo neišvengiamos pabaigos.

Kažin kokias teritorijas peržengiame mes,
ir kieno ranka atsuka čiaupą virš pasaulio kriauklės?

Ar visa tik todėl, kad kažkam,
nesuprantamam ir nematomam,
nebūtų taip nuobodu?

 

Širdis prie pulto

Nusispyriau batus ir pasileidau plaukus
mėnesienos diskotekoje

devyniasdešimtųjų hitai
ir mes vėl tušinukais nusipiešusios tatuiruotes
rūkome saldžias aguonines lazdeles.

Medžių šaknys po žeme šoka ir mylisi
pagal tavo/mano venų pulsavimą.

Taip ilgai užtruko,
kol išgirdau savo kraują niūniuojant po oda,
supratau, ką jis sako. (Tos dainos žodžius)

Nieko nebeskauda.

Niekad nesužinosiu:
padėjo malda, jogos kilimėlis
ar tas baltas apvalus skrituliukas,

ištirpęs viduje ir
padėjęs tapti pasauliu.

 

Cirko trilogija

I.
Apkvaitusį tigrą dresuotojas veda ratu.
Jam žiovaujant
iš garsiakalbių skilda riaumojimas.

Vaikas pirmoje eilėje:
          – Ar dabar mus suės?
         Ar suės mus dabar, mama?

II.
Stebukladarys iškviečia į sceną
jauną moterį trumpa suknele.

Publika palaiko
jos nedrąsią šypseną plojimais.

          – Tik pagalvokit apie patį brangiausią jums žmogų.
         Užrašiusi jo vardą, sulankstykite popierėlį
                                           ir paslėpkite giliai kišenėje.
         Ir nesiliaukite galvojusi nė akimirkai,
                                                 kol aš ištarsiu jį balsu.

Veide – potvynis,
ji pradeda kūkčioti.

(Sugadintas makiažas. Sugadintas numeris.)

III.
Po gaisro prie cirko palapinės
riaumoja meška.
Niekur nebėga lyg įbesta.
Gedi savo dviračio,
pavadžio su blizgučiais ir armonikos.
Viso rekvizito.

Draugai