1910 m. balandžio 10 d. Atėnuose, tuo metu dar nedideliame ne iki galo suvienytos valstybės mieste, lynojo. Šviesiu lietpalčiu vilkįs žmogus įlipo į karietą ir nuvažiavo iki pajūrio, kur šiandien veikia krovininių laivų dokai. Papietavęs ir išgėręs alaus, išsinuomojo užeigos savininko arklį, sėdo ant jo ir pavarė į putotą jūrą. Nutolęs į gilumą išsitraukė pistoletą ir nuspaudė gaiduką. Arklys tuoj pat grįžo į krantą, o raitelio kūną bangos išplovė tik po savaitės.

Tai buvo rašytojas ir literatūros kritikas Periklis Janopulas. Jo lyg iš dekadentų Paryžiaus nuleistas gyvenimas, rašymo stilius, mirtis ir nacio­nalistinės idėjos parodo dvi graikų savižinos ir literatūros priešpriešas: modernumo, europietiškumo, pasaulio kultūros ir bandymo išlaikyti kultūrinę savastį, nulemtą tiek antikos ilgesio, tiek Bizantijos paveldo, tiek turkokratijos, tiek liaudiškų papročių. „Man duotoji kalba yra graikų – / lūšnelė vargana Homero įlankose“, – rašė Nobelio premijos laureatas Odisėjas Elitis. Iki šiol dažnai balansuojama tarp kultūrinio susireikšminimo („Graikija – Europos lopšys“) ir kultūrinio neadekvatumo bei nuo­smukio pojūčių („Ką galime mes palyginti su Homeru ir Aristoteliu?“). Graikų kalba, išsaugojusi apie 80 proc. senųjų šaknų, bet labai pasikeitusi struktūriškai, – ne mažesnis prakeiksmas ir palaiminimas geriausiems graikų poetams. Šioje publikacijoje – palyginti atsitiktinis ir subjektyvus chronologine tvarka išdėliotas graikų poezijos vertimų bandymas nuo Konstantino Kavafio, „didžiojo aleksandriečio“, iki įvairaus amžiaus dabar kuriančių poetų.

„Ateik ir pasiimk“, – sakė spartietis Leonidas persams per herojišką Termopilų mūšį. Deja, jis žuvo su savo kariais. Poeziją irgi reikia pasiimti, tik nuo to daraisi gyvesnis. Gražių atradimų.

Elžbieta Banytė

× Konstantinas Kavafis (1863–1933)

Apleidžia dievas Antonijų

Kai tau prabudusiam vidurnaktį girdėsis
tartum neregimi praeitų muzikantai
su iškilminga muzika, su dainom –
savos sėkmės, kuri nebepagelbės, darbų,
kurie nesisekė, gyvenimo planų,
kurie nuėjo veltui, beprasmiškai neapraudok.
Tartum iš anksto pasiruošęs, kaip drąsuolis,
tu atsisveikinki su ja, su Aleksandrija, kuri išeina.
Ir visgi nesijuok ir nesakyk, kad buvo
čia sapnas ar kad klausa tave apgavo –
tokių tuščių vilčių nepuoselėk.
Tartum iš anksto pasiruošęs, kaip drąsuolis,
kaip tau ir dera, nes buvai šio miesto vertas,
tu išdidžiai prie lango prisiartink
ir paklausyki susijaudinęs, bet be
bailiams pritinkančių maldavimų ir skundų,
kol paskutinį kartą ataidės garsai
iš dieviškųjų muzikantų iškilmių
ir atsisveikinki su ja, su Aleksandrija, kurios neteksi.

 

× Jorgas Seferis (1900–1971)

 Senis ant upės kranto

                 Naniui Panajotopului

Ir vis dėlto reikia mąstyti, kaip einame į priekį.
Kad jaustum, nepakanka nei galvoti, nei judėti,
Nei gyvybe rizikuoti priešais seną šaudymo angą,
kai įkaitintas aliejus ir skystas švinas sienom liejas.

Ir vis dėlto reikia mąstyti, link ko einame į priekį;
ne todėl, kad mūsų kūnas ar mūsų alkani vaikai to trokšta
ar praraja tarp mūsų ir mus kviečiančių draugų
kitam krante;
nei todėl, kad mums taip šnabžda pamėlusi šviesa
lauko ligoninėj,
farmaciškas švytėjimas ant vidurdienį išoperuoto
vaikino pagalvės, –
tačiau kitaip, galbūt netgi sakyčiau, kaip
ilga upė, ištekanti iš uždarų ežerų Afrikos gilumoje
ir buvusi seniai dievu, kol nepavirto keliu ir geradariu,
teisėju ir delta;
kuri nebūna niekad ta pati, kaip mokė senovės išminčiai,
bet visad išlaiko tą patį kūną, tą pačią vagą ir tą patį Ženklą,
tą pačią kryptį.

Nieko kito nenoriu, tik kalbėt paprastai,
kad man duotų šį džiaugsmą,
nes dainas tiek perkrovėm muzika, kad iš lėto skęsta,
ir meną taip išpuošėm, kad paauksavimai surijo esmę,
ir jau laikas ištarti savo keletą žodžių,
nes mūsų siela rytoj kelia bures.

Nors kančia žmogiška, nesame žmonės vien tam,
kad kentėtume,
ir todėl tiek daug šiom dienom mąstau apie didžiąją upę,
tą prasmę, kuri teka tarp dumblių ir tarp žolių,
tarp gyvulių, kur ganosi ir geria, ir tarp žmonių,
kur sėja ir kur pjauna,
tarp didelių kapų ir tarp mažučių mirusiųjų būstų.
Šita srovė, kuri savo keliu eina ir mažai kuo skiriasi
nuo žmonių kraujo
ir nuo žmonių akių, kur tiesiai priešais žvelgia
be baimės širdyse,
be kasdienybės virpulio ne tik dėl smulkmenų,
bet ir dėl svarbių dalykų,
kai žvelgia tiesiai priešais kaip keleivis, kuris įprato kryptį
nustatyt pagal žvaigždes;
ne taip, kaip mes, anądien žvelgdami į uždarą apsimiegojusio arabiško namelio kiemą,
kai už pinučių drėgnas sodas keitė formą, plėtėsi ir traukės;
mes irgi keitėmės žiūrėdami, mūsų aistrų
ir mūsų širdies forma,
vidurdienio laše mes, kantri tešla pasaulio,
kuris kočioja mus ir minko,
įkliuvę išsiuvinėtuos tinkluos gyvenimo teisingo,
kuris pavirto dulkėm ir paskendo smėly,
po savęs palikdamas tik kvaitulingai miglotą
aukštos palmės siūbavimą.

Kairas, 1942 m. birželio 20 d.

 

× Nikas Engonopoulas (1907–1985)

Paslaptingas poetas

ežero šešėlis
driekėsi kambaryje
ir po kėde
ir netgi po stalu
ir už knygų
ir už gipsinių modelių
tamsių akių
girdėjos tarsi šnabždesys
mirusio poeto
paslaptingo orkestro
melodija

ir tada įėjo moteris kurios aš laukiau
šitiek laiko
visai nuoga
tarp žvaigždžių apsivilkusi
po mėnulio šviesa
palaidais plaukais
su kažkokiom ilgom žaliom žolėm akyse
kurios lėtai siūbavo
kaip pažadai
kurie nebuvo duoti
tolimuose nežinomuose miestuose
ir tuščiose
sugriautose
gamyklose

ir tariau kad mielai pasiklysčiau
kaip tas miręs poetas
tarp jos ilgų
plaukų
su gėlėm
kur atsiveria
vakare
ir
užsiveria
rytą
su vytinta žuvim
kuri kabojo
ant virvės
aukštai
anglinėje

ir šitaip pabėgčiau
toli
nuo šurmuliavimo
ir šlavėjo
triukšmo
pabėgčiau toli
tarp sudaužytų
stiklų
ir gyvenčiau
amžinai
virš lubų
bet turėdamas
visada
prieš akis
to poeto
negyvo orkestro
paslaptingas
melodijas

 

× Janis Ritsas (1909–1998)

Kita valstybė

Sako, yra daug susikryžiuojančių vienatvių,
aukštai ir žemai,
ir vidury: skirtingų ir panašių, priverstinių, priskirtų
arba lyg laisvai pasirinktų – visada susikryžiuojančių.
Bet giliai centre, sako, tėra vienintelė vienatvė:
tuščiavidurė beveik rutuliška valstybė visai be jokių
spalvotų šviečiančių reklamų, parduotuvių, motociklų,
tik su baltu tuščiu miglotu švytėjimu, pertraukiamu
neatpažįstamo ženklo žiežirbos. Šiame mieste
jau seniai gyvena poetai. Be aido praeina sukryžiavę
rankas,
prisimena neapibrėžtus liūdnus įvykius, žodžius, vietas, –
šie niekad nepaguodžiami pasaulį guodžiantieji,
medžiojami
šunų, žmonių, kandžių, pelių, žvaigždžių,
medžiojami ir jų pačių ištartų arba nepasakytų žodžių.

 

× Odisėjas Elitis (1911–1996)

Lakonijos

Mirties kančia mane taip nudegino,
kad mano spindėjimas sugrįžo saulėn.

Dabar ji mane siunčia į tobulą akmens ir eterio sintezę.

Vadinasi, tas, kurio ieškojau, esu.

O linine vasara, apdairus rudenie

Trumpadiene žiema

Gyvenimas sumoka alyvmedžio lapo obolą

Ir naktį neišmintingiesiems vienu mažu svirpliu
darkart patvirtina Netikėtumo teisę.

 

× Antonis Dekavalles (g. 1922)

Graikiška trirema

Daug naktų praleidome statydami
graikišką triremą
ant brėžiniais nukloto stalo.
Liniuote matuodavome irklų plotį,
visas tris suolų eiles,
klijuodavome denio perdangas,
kalbėdavom, kokios spalvos bus burės, vis kalbėdavom,
kad miegas rastų mūsų mintyse spalvų.

Ir netikėtai miegas atėjo:
matėm, kaip užmigo mūsų lovoje
be jokios baimės – kaip akmuo.
Kartais mus pertraukdavo dūžiai kas valandą
ar pusvalandį,
durys, girgžtelinčios dėl kavos puodelio,
kurį atnešdavo draugė,
ir paryškintos didžiosios raidės laikraščiuose.

Visur ant sienų kabojo mūsų senkantis jautrumas:
eskizai pieštuku, akvarelės, šviežiai tapyti paveikslai,
kurie apsupo saldžiavaisio pupmedžio valandas taip,
lyg jis būtų vienintelis gyvas tarp natiurmortų.

Tiek žmogiškos tikrovės dvidešimto amžiaus vidury.

 

× Giorgis Pavlopoulas (1924–2008)

Čigonės

Skiriama Antijai

Pasakiau tokiai čigonei
noriu tapti čigonu
ir tave vesti

Ar gali ji man sako vakarienei valgyt
karčias nesūdytas žoles
o tada griūt miegoti?

Galiu atsakau

Ar gali ji man sako miegoti
ir nedejuoti kad šalta
ant suledėjusios žemės?

Galiu atsakau

Ar gali ji man sako ant žemės
mano kūną uždegti
ir paleist pelenais?

Net ir šitai galiu atsakau

Ar gali ji man sako tuos pelenus
sau į vyną supilti
kad labai pasigertum ir užmirštum mane?

Ne negaliu atsakau

Netapsi čigonu ji sako.

 

× Manolis Anagnostakis (1925–2005)

/ / /

Senosios gatvės, kurias neblėstamai mylėjau
ir neapkenčiau,
praeičiau jumis po pastatų šešėliais 
per sugrįžimų naktis ir per mirusį miestą.
Nereikšmingoji egzistencija, kurią randu pakampėse,
pasirūpink, kad laukčiau tavęs, manųjų vietų šmėklos,
ir pats vaikštinėčiau, užsimiršęs ir beaistris,
laikydamas užpūstą degtuką drėgnuose delnuose
ir kad eičiau naktimi nieko nepažindamas
ir kad niekas, kad niekas manęs nepažintų.

 

× Argiris Chionis (1943–2011)

Naktinis sargas

Jei kas nežino, naktinis sargas
nakties nesaugo
– jos niekas niekad nesumanė vogti, –
tačiau jis saugo naktyje žvaigždes,
žvaigždes, kurių tiek daug kas siekia;
būtent todėl naktinis sargas
savo poste visada budrus:
nepailsdamas į dangų žiūri ir jas skaičiuoja
ilgiausias valandas ir be galo rūko;
skaičiuoja ir skaičių pameta, iš naujo pradeda,
be paliovos rūkydamas mažas žvaigždes.

Auštant prisimena tik meteorus, kurie pranyko,
nes pelenais nudegino jam odą krisdami.

 

× Nasas Vagenas (g. 1943)

Apologija

Nepaisant visko įsitikinimų nepakeičiau
lieku pats sau su tom pačiom mintim
kurios kaip spygliai bado protą. Yra
dalykų kurie keičiasi
komunaliniai mokesčiai automobilių kainos
draugų nuomonės. Lieku pats sau
su mintimis kurios paženklino visam gyvenimui
su mintimis kurios vaikštinėja po galvą it skruzdės.
Ko gero iš čia ir kyla mano eilių
proziškumas ir juntamas
lyrinio polėkio trūkumas
dėl kurio mano draugai
į mane žiūri iš aukšto
kaip į klaidingą hipotezę
kaip į nuviltą lūkestį.

 

× Charis Vlavianas (g. 1957)

Mirtingųjų privilegijos

Gyventi su savo nykimu
Gyventi su savo mirties neišvengiamybe
Ir juoktis linksmai skardžiai
Juoktis kaip nemirtingam

 

× Irini Rinioti (g. 1964)

Paveldėjimas

Mano tėviškėj namas suręstas iš degtukų

Tėvas
juodai dirbo kol po vieną surinko
Mama
kantriai sustatė paremdama tuštuma

Pavojinga žaisti su degtukais sakydavo
maitindami ugnį

Tai buvo metas kai ėmiau rašyti eilėraščius.

 

× Christas Armando Gezas (g. 1988)

ežiukas

Va šitą negyvą ežiuką
pakėliau nuo gatvės
ir dabar jį laikau kartoniniam karstely
ant staliuko žurnalams,
kaimynai man sako – išmesk lauk,
jau pagedo,
dvokia,
mesk į šiukšlyną
arba sušerk šunims,
pasidaryk iš spyglių vinių
ir pasikabink ant sienos jo iškamšą,
gana čia teršt aplinką.

Aš jiems sakau – man jis labiau patinka
ir jo kaip žiedynas ištiškę viduriai
negu jūs su savo gladiolėm,
jis ir mirties dvokas
negu „Calvin Klein“ kvepalai,
tvoskiantys jums iš gerklių.

Galų gale, koks įžūlumas
– kokia niekšybė –
kito prašinėti,
kad taip lengvai išmestų
kažką, kas iš visų panašiausias į jį?

Iš graikų kalbos vertė Elžbieta Banytė