Jaan Kaplinski

Jaanas Kaplinskis (g. 1941) – estų literatūros gyvasis klasikas, poetas, prozininkas, eseistas, kultūros kritikas ir vertėjas. Prieš kurį laiką ne vieną skaitytoją nustebino ėmęs kurti poeziją ne tik estiškai, bet ir rusiškai. Spausdinami eilėraščiai versti iš jau antros rusiškos autoriaus rinktinės „Wegenerio šypsnis“ („Улыбка Вегенера“, 2017). 

 

Ave’s Marios Mõistlik nuotrauka
Ave’s Marios Mõistlik nuotrauka

 

/ / /

 

Mes sugrįšim tėvynėn aliuminiam karste

nors tai ne visai karstas ir mes ne visai mes

nors tėvynė ne visai tėvynė ir po mumis ir virš mūsų

tuštuma su pasiklydusiom nuo kaimenės atsilikusiom

baltom avelėm debesėliais – žydra tuštuma

saulė motorų gaudimas ir deguonies stygius

neturinčios jėgų subręsti mintys

ir prieš pusiau užmerktas mieguistas akis

mirgantys tušti sostai tuščios valdovų kalbos

tušti kapai kurie laukia naujų herojų

medžio arba cinko karstuose

tai ten apačioj kol kas toli dar nuo mūsų

nuo mūsų tuščių tingių minčių

nuo aliuminio karsto nešančio mus

ir mūsų bagažą tėvynės ir jos ateities link

 

 

/ / /

 

Pasakiškų siurrealistinių sapnų malone

gal ir pergyventume šios žiemos tamsą ir šalčius

jeigu ne tie muitininkai dienos ir nakties pasieny

krečiantys mūsų smegenis kad konfiskuotų

visa kas atmintyje spalvingiausia ir neįprasčiausia

pasienio sargyba cenzūra praleidžianti

į tikrovę tiktai padrikus fragmentus

atplaišas to ką regėjom ir patyrėm

ten kitoj realybėj

kur žolė žalesnė ir dangus žydresnis

kur automobiliai palei langus ištirpsta drauge su pusnimis

ir kaimyno prie laiptinės durų numestos nuorūkos

prasiskleidžia snieguolėmis čirškaujant

porai molinių paukštukų purptelėjusių nuo palangės

ir pasiėmusių mus su savim į pietus į pietus

skrendam neatsigręždami ten kur ant šlapio sniego

palei spygliuotą tvorą stypso tavo antrininkas

su pusiau praviru lagaminu kuriame

tik eilėraščių ištraukos kažin kokia neaiškia kalba

ir keletas sumaigytų plunksnų

kurios kadais buvo melsvos

 

 

/ / /

 

Mano vairuotojo „teisės“ nebegalioja

bet stropiai saugau jas savo piniginėj

viliuosi greit gausiu naujas tada

įkišiu senąsias į dėžutę kurioj jau guli

senas sovietinis užsienio pasas ir kelios

angliškos ir kanadietiškos banko kortelės

mano žmogaus teisės turbūt tebegalioja

bet nežinau kam iš tiesų jos priklauso

 

bijau kad ne man aš neturiu teisės

parduoti dovanoti ar užstatyti savo teisių

nors kartais norėtųsi sužinot

kiek jos kainuotų juodojoje rinkoje

jei tik žinoma tokie dalykai turi paklausą

jei tik pavyktų rasti pirkėją įdomu

ko gero jis vargu ar imtųsi jomis aktyviai naudotis

veikiausiai mano žmogaus teisės

nugultų į kokio nors kolekcininko seifą

podraug su džiovinta trofėjine maorio galva

ir išnykusio baltojo raganosio ragu

 

 

/ / /

 

Kabindamas ant virvės išskalbtas kojines marškinėlius ir striukę

negaliu negalvoti apie tai kam jie atiteks

kai manęs jau nebebus kas jiems nutiks po manęs

kas nutiks drabužiams kurių nebespėsiu sudėvėti

kas nutiks knygoms kurių nespėsiu perskaityti

ištisoms lentynoms prikimštoms rusiškų ir vokiškų tomų

juk anūkai ir anūkės šių kalbų jau nemoka

kas nutiks viskam dėl ko šiame gyvenime man skauda

mano skausmui dėl senų dalykų dėl praėjusių pavasarių ir vasarų

mano sėkmingai nugyventų su kregždėmis

vieversiais ir žalvarniais kuriuos

mano anūkų anūkams vargu ar bepavyks pamatyti

 

 

/ / /

 

Pavasario saulės atspindžiai ant sienos

ant spintos durelių ant nudulkėjusių knygų

ant juodo prie krosnies miegančio katino gogo

ant keptuvės ir puodų ant malkų ryšulio

ant lango žiemą išgyvenusi pramiegojusi musė

ties avilio plyšiu nevikrios mieguistos bitės

vos pastebimi brinksta gluosnių pumpurai

kažin kokių neramių minčių užuomazgos

neleidžia tau sėdėti prie stalo – išeini

kad saulė savo raudonu švytėjimu

paglamonėtų tau akis pro užspaustus vokus

pamiršęs šaliką ir kepurę pamiršęs

kokie apgaulingi pavasariniai orai pamiršęs

kad kartą ji mūsų dailioji saulužė

praris šią perkepusią apsvilusią Žemę

 

 

Iš estų liaudies dainų

 

I

 

Verkiau aš sodely, nelaimingoji,

liejau ašaras, vargšė, po obelėle.

Kas atplasnojo manęs paguosti,

kas nusileido pas mane ant obelėlės?

Atplasnojo paukštelė mėlynsparnė,

nutūpė kregždužė ant obelėlės,

sako: mes sesutės su tavim sielvarte,

abi draugės didžioje nelaimėje:

mums numezgė tokias pat juosteles,

mums nuaudė tokius pat sijonus;

staklužės sako: mirtis jau netolies,

siūleliai atkartoja: nelaimės neišvengt.

 

II

 

Oi jūs, žąsys-žąselės žaviosios,

gailiosios gervės-gervužėlės,

aukštai jūs sklendžiat debesyse,

toli toliausiai nukakti susiruošėt;

tėvui-tėvužiui žinią nuneškite,

mamai-mamaitei perduokit:

rankos mano jau šąla,

pirštai mano jau stingsta;

kai nusibaigsiu aš pelkėj,

užgesiu kai vidur miško tako,

man karstą suruoškit iš akmenio,

man karstą sukalkit iš ąžuolo.

 

III

 

Motulė mano vilkiukus būt galėjus maitinti,

tėvukas mano – lokiukus popinti-auginti;

išpopino-užaugino mane vyru drūtu,

išauklėjo puikiausiu bernužėliu.

Buvau aš gulbinas motulės įsčiose,

sterku plaukiojau po širdžia gimdytojai,

voveriu vikriu pilvely liuoksėjau.

„Kas kremta širdelę man, – skundžias motulė, –

kas valgo-siurbia man kraują iš gyslelių, – rauda gimdytoja, –

kas čiulpia man smegenis iš kaulelių?“

Tai aš, vyras-vyružis, krimtau širdį motulės,

tai aš bernas-bernužėlis, valgiau-siurbiau kraują iš gyslelių gimdytojos,

tai aš čiulpiau smegenis iš josios kaulelių.

 

IV

 

Kas žino, kas paaiškins,

kur mes keliaujam taip vėlai,

kur einam mes linkui nakties,

linkui nakties, linkui miglų,

linkui šviesios žaros,

linkui mėnulio auksaspalvio?

Jeigu įkrisim į upę,

jeigu įklimpsime pelkėj,

kas mus išgelbės iš upės,

kas ištrauks mus iš pelkės?

Dievas išgelbės iš upės,

Marija ištrauks mus iš pelkės.

 

 

 

/ / /

 

Kas sunkiau ir liūdniau – būti kūnu be sielos

ar siela be kūno juk nejau gali ji

ką nors matyti be akių girdėti be ausų

jei ji kur nors yra tai tik kaip atminties likutis

kaip užsklęsta gausybė prisiminimų apie tai kas nugyventa

apie tai kas padaryta apie aistras ir paskatas

kurių akivaizdoje ji visiškai bejėgė

jei tik nevaliojo pasiimti su savim

saujelės šaltinio vandens liepsnai gesinti

liepsnai meilės be atsako neįmanomo ilgesio

numalšinti tą skausmą kuris ir yra pats gyvenimas

tu supratai tai pernelyg vėlai

tu supratai kad gyvenimo esmė ir yra skausmas

ir tau pasisekė jei po ranka turi

gabalėlį ledo nuo tirpstančio besitraukiančio ledyno

gali jį prispausti prie krūtinės ir klausytis

kaip širdis plaka vis ramiau lėčiau

po truputį pamiršdama ir skausmą ir gyvenimą

 

 

/ / /

 

Beveik suprantu ką man sako sena kėdė

ką sako skrynios su antklodėmis ratelis ir alaus ąsotis

vasaros vakarą po saulėlydžio

kai sutemos apgaubia klojimą

beveik suprantu aš neužmiršau

ąžuolo pušies uosio Karelijos beržo eglės

apdailintos lyg riešutmedis kalbõs – juk mes visi iš ten

iš sengirių mes ir mūsų kal̃bos

sėdėdamas ant senos nudrengtos kėdės

girdžiu kaip ji šnabžda kažką stalui

ir lentyna ir knygos lentynoj klausosi ir kartais

vos girdimai ištaria kelis žodžius

juk knygos ir popierius taip pat kilę

iš beržynų eglynų eukaliptų giraičių

o čia ant smėlingos kalvelės už ežero

vėjuotą dieną išsibudina seni medžiai

jų balsai atsklinda iki mūsiškio namo prasmunka į kambarį

ir kėdės stalai skrynios ir spintos

atsiliepia jiems tyliu vos girdimu kimiu šnabždesiu

kartais ima rodytis kad jie kalbasi apie mus

ir man pasidaro truputėlį nejauku

 

 

/ / /

 

Dienos savaitės mėnesiai ir metai

nesikartoja – tai iliuzija

laikas teka tik viena kryptimi

be akivarų ir verpetų

tai kas šiandien 2015-ųjų kovo penktoji

netiesa ir apgaulė – nuo šios visatos pradžios

praėjo maždaug penki trilijonai dienų

ir daugiau kaip šimtas dvidešimt tūkstančių trilijonų valandų

kai vėl įjungiau savo kompiuterį

ir grįžau prie naujojo eilėraščio apmatų

visata paseno dar diena ir veikiausiai

niekada nebeatgaus savo pirmykštės jaunystės

šiaip ar taip mes to jau nepamatysim

kaip nematom nepastebim kad sensta

žvaigždės ir planetos kalnai ir okeanai

akmenys ties miško taku idėjos eilėraščiai ir romanai

mes sukurti išminkyti iš šio nežinojimo

dėl kurio nepastebime laiko negrįžtamumo

ir ramiai švenčiam savo giminaičių savo tėvynės

savo pergalių ir pralaimėjimų gimtadienius ir sukaktis

 

 

/ / /

 

Nuovargis – gyvenimo nuovargis prisiminimų nuovargis

dėl visų mano prikrėstų paikysčių

dėl to kad savo asmenybės nepakeisi kita

nes nėra išsigelbėjimo nuo savojo aš nuo paties savęs

reikia nueiti visą kelią nugyventi visą gyvenimą

pačiam vis juntant save lyg katinukui

įstrigusiam bate ir aklai besiduodančiam

šviesos arba tamsos tunelio gale link

o kur nors visai čia pat kur nėra nei manęs nei mano nuovargio

svirpčioja žiogai vis smarkiau nustelbdami visus garsus ir mintis

ir vienas paskui kitą iš po serbentkrūmio lapų

išskrenda balti drugeliai

 

Iš rusų kalbos vertė Gediminas Pulokas

 

Draugai