Jerzy Illg

Jerzis Illgas (g. 1950) – lenkų poetas, filologas, kritikas, publicistas, memuaristas, leidyklos „Znak“ vadovas. Rengiama trikalbė (lenkiškai, lietuviškai, angliškai) knyga, kurioje bus išspausdinti trys poetiniai laiškai Czesławui Miłoszui. Spausdiname antrąjį ir trečiąjį.

          Vertėjas

 

Czesławas Miłoszas. Butauto Barausko nuotrauka
Czesławas Miłoszas. Butauto Barausko nuotrauka

 

 

 

Antrasis laiškas Czesławui Miłoszui – iš Vilniaus

 

Urszulkai ir Joannai,

su kuriomis labai šalome,

bet buvome laimingi.

 

Senamiestyje – nė vienos tiesios gatvelės.

Vingiuoja, painios tarsi to miesto istorija.

Geriausiai tai matyti iš Švento Jono bokšto

arba nuo Trijų Kryžių kalno,

kuriame sovietų susprogdinti kryžiai

vėl budi virš barokinio Vilniaus.

 

Vėl – tarsi Krasnagrūdoj ties Alno ežeru,

kurį tu mėgai perskrosti plaukte –

juntu, kad esi netoliese.

Beje, kadaise žingsniavome tuo grindiniu

– Tu lyg trapiu ledu, po kuriuo vėrėsi

atminties neužgyjančios žaizdos.

 

Tiek namų, kiemelių seka savo pasakas.

Istorijos šiukšliavežė, besielė Moira, persirito per juos,

per bažnyčias, kapus, Antakalnį, Užupį,

kur dvidešimtajame amžiuje miestas be vardo ėjo iš rankų į rankas.

Gatvės nespėdavo įsiminti savo pavadinimų.

Tik akmens nematomi mūrai

atmena trėmimus, egzekucijas, baimę.

 

Ryte mus žadina varpai – nors gal jų nebe tiek, kiek buvo,

kai žadino Tave: pas Šventą Joną,

pas Bernardinus, pas Šventą Kazimierąir Katedroj, ir pas Misionierius,

pas Šventą Jurgį, pas Dominikonus,

pas Šventą Mikalojų, pas Šventą Jokūbą.

Daug varpų. Tarsi rankos, tempdamos virves,

Iškilmingą rūmą statytų virš miesto.

 

Rudnickio kavinėje šiandien KFC.

Konrado celėje buvo įrengtas viešbutis, bet bankrutavo.

Tomas sako, kad Tavojo universiteto trylikos kiemelių labirinte

lyg ir esama tokių, į kuriuos žmogaus koja niekad nebuvo įžengus.

Ant sniegu pabarstytų suoliukų Bernardinų sode

liko pėdsakai – juos paliko pirmos meiliškos patirtys.

Anąsyk viešbuty Tavęs paklausiau apie nakties pagundas,

atsakei: „Viena čia buvo, bet išvažiavo.“

 

Viskas praslinkę, viskas užmiršta.

Tamsia Nerimi ledo lytys kaip kadaise neša

ateities nežinion iš praeities bedugnės

prisiminimų skutus, raudas, jog pasaulis praeina,

tremties pranašystę,

sunkią santaiką su tuo, kas yra ir bus.

Laimėti? Pralaimėti?

Kam, jei žemė mus užmirš vis viena.

 

 

Trečiasis laiškas Czesławui Miłoszui – grįžimas į Grizzly Peak

 

Kai pamažu nutolsti – tai jau trunka penkiolika metų, –

atmintis dažnai mane siunčia į laimingą kelionę.

 

Rojus tikriausiai slėpės už artimiausios kalvos.

Tavojo Lokių viršukalnės namo terasoje

sustojau netekęs žado.

Teisybę sakei: tatai reginys, kuris dar laukia vardų.

Po kojom ištirpusio alavo spalvos užutėkis

Ir dviejų tiltų dinozaurai.

 

Kai kitą sykį toje terasoje

Bronekas Majus išsitiesė ant gulto,

Tu jį subarei: „Jeigu čia būčiau šitaip gulinėjęs,

nebūčiau nieko nuveikęs.“

Tikrai: tiek metų vienatvės, gėrimo su savo atspindžiu veidrody,

užgožiančio neviltį benediktiniško darbo

pripildė medžių dreves ir bibliotekų lentynas

– taip atsirado Miłoszo Kontinentas.

Apačioje, kur gaudė laivų sirenos ir klykė žuvėdros,

nebuvo girdėti varpų iš miesto be vardo,

bet nuolat stūksojo už lango jo nematomi mūrai.

Studentai, suėję klausytis, kaip dėsto Dostojevskį

Jo Tamsenybė Profesorius nepakartojama tartimi,

sakydavo: „Miłoszas vėl šneka kaip Ivanas Karamazovas.“

Naktimis gurkšnodami burboną

klajojome laike ir erdvėje,

nes kam kitam čia būtum galėjęs apsakyti

senus ginčus su Nowaku Jeziorańskiu

arba su nenumaldomu Londonu?

 

Vizitas pas Joanne Kyger rojaus sode prie Ramiojo vandenyno,

Bolinase – jis įstrigo septintajam dešimtmety.

Cigaretės su marichuana. Saksofono dūmas, įsipynęs į Kerouaco chorus.

Jei kas nors 1970 metais pilkuose Katovicuose man būtų pasakęs,

kad eiles, kurias tada rašiau hipių sanghoje,

po ketvirčio amžiaus skaitysiu (nes toks yra čionykštis papratimas)

Miłoszui ir Kalifornijos bytnikams veteranams,

būčiau jam atšovęs: „Pasprukai iš durnių palatos?“

 

Mėgai išvykas į Napa Valley, degustacijas vynuogynuos,

apsilankymus Calistogoj, bičiuliškoj keramikos krautuvėlėj,

maudykles karštose versmėse – jos kadaise priklausė indėnams.

Mielas laikas, dovanoti mirksniai. Be skubos prisimindavai

lemties hieroglifus, iš pirmo žvilgsnio pražūtingus pasirinkimus –

jie vis dėlto baigėsi Trečiojo Brolio Kvailučio pergale

ir vėlyva laime, kurią tau suteikė Carol.

Kas gera? Baseino vanduo ir sauna po daugelio mylių kelionės.

Meilės naktis ir miegas, kai susiliečia kojos.

Šviesios paryčio miglos, prasidedant giedrai dienai.

 

Muir Woodse sustojai, pasirėmęs lazda, po ruda sekvoja:

„Tai įrodo, kad esti kažkas vyresnis nei aš.

Sunkiausia prasistumti pro tuos du dalgius. Paskui gyveni sau, ir tiek.

Taip ir čia – sunkiausias pirmasis tūkstantis metų.“

Virš namo didžiulės geltonosios pušys

nepriminė Tavosios apskrities lapuočių.

Nemėgai eukaliptų – „Tai tokios stambios piktžolės“.

Elniai, kėlę apmaudą aistringai sodininkei Carol,

po tiek metų atbėgo būriu su Tavim atsisveikinti,

kai Markui Danneriui, naujajam Grizzly Peak namų globėjui,

paskambino Bobas Hassas: „Šįryt Krokuvoje mirė Miłoszas.“

 

Tiktai kolibriai vis dar stabtelėja viršum sausmedžio žiedo.

 

Iš lenkų kalbos vertė Tomas Venclova

Draugai